Naujausios
Taip, tai Mirusiųjų pagerbimo diena, kurios metu ne tik aplankome mums brangių žmonių amžino poilsio vietas, bet ir susitinkame su tais, kuriuos ne kas dieną matome, bet labai pasiilgstame.
Dažnai mane persekioja mintys ir skaičiavimai, ar daugiau mūsų, žmonių, guli žemėje, ar daugiau šiandien gyvename? Žinoma, kad pirmieji žmonės – hominidai – atsirado prieš du milijonus metų, bet jie jau buvo žmonės. Per ilgus šimtmečius žmonės mirė, žuvo, vienas kitą žudė dėl maisto, dėl nepaaiškinamų interesų, iš meilės, žuvo ir nuo nelaimingų atsitikimų, dėl stichinių nelaimių, daugybė – dėl karo veiksmų. Tad milijonų kauleliai dūlėjo, kepdami saulėje, nyko vandenyse, buvo laidoti žemėje, išgaravo kartu su dūmais.
Nors žinome dabartinį žmonių skaičių mūsų planetoje kelių dešimčių milijonų tikslumu, bet nežinau, ar kas yra skaičiavęs, kiek jų yra gyvenę. Vienaip ar kitaip – jie visi mūsų protėviai, gyvenę vienur ar kitur, buvę vienokios ar kitokios odos spalvos, kalbėję viena ar kita kalba: visi jie mūsų bendruomenės nariai.
Šiandien žmonės taip pat miršta. Tūkstančiai jų žūsta konfliktuose, tūkstančiai dėl karo. Kartais man ima rodytis, kad mes panašūs į skruzdėles. Šios dirba savo darbus: neša žabarus į lizdus, deda kiaušinius, veda vaikus, visiškai nekreipdamos dėmesio į tai, kas naikina skruzdėlynus ar nuodija vis naujais, galingesniais nuodais jų gentaines.
Mes taip pat. Negalvojame, ar kada koks žydas kurioje pasaulio šalyje ką nužudė, nekreipiame dėmesio, koks musulmonas kurioje šalyje sprogdino, sušaudė ar papjovė šalies, kuri jį priglaudė, gyventoją, tiesiog viską suniveliuojame ir gailimės visų. Kažin, kas mus taip išmokė ir kažin, ar teisingai buvome ir esame mokyti?