Naujausios
Anšlagas. Tokiu žodžiu galima pavadinti abu vaidinimus, parodytus Alsėdžių parapijos namų salėje birželio 14 ir 16 dienomis. Norinčiųjų pamatyti vietines aktores Robero Tomo tragikomedijoje „8 mylinčios moterys“ netrūko ir pirmąją, ir antrąją dieną.
Pati spektaklio pradžia daugeliui buvo netikėta, intriguojanti – renkantis į salę žmonėms alsėdiškės aktorės juos „pasitiko“ sustingusios scenoje kaip vaško skulptūros. Tokia subtili spektaklio pradžia privertė žiūrovus laikytis rimties, visi jautėsi tarsi atėję į svečius.
Spektaklis kaip reiškinys nedideliame miestelyje visada yra laukiamas, o šįkart dar ir kėlė jaudulį – juk vaidina savi. Taip kalbėjo susirinkusieji, neskubėję skirstytis. Įtemptas šiuolaikinės detektyvinės komedijos siužetas, kupinas elegantiško humoro ir grakščių sąmojų, vertė žiūrovus ir juoktis, ir sielotis dėl to, kas vyksta scenoje.
Režisierės ir aktorių gerokai padirbėta – spektaklis buvo labai gyvas ir įtraukiantis, stebinantis netikėtomis mizanscenomis, garso efektais (jais, kaip ir muzikiniu fonu pasirūpino alsėdiškis Paulius Lukauskas). Patenkintos savo pasirodymu buvo ir aktorės. Viena iš jų, Alma Kaktavičienė, savo feisbuko paskyroje rašė: „Nuostabi patirtis. Kažkada pasvajojau išbandyt vaidybą – va ir atsitiko. Visata gražiai viską sudėliojo. Didžiausia laimė, kad susipažinau su nuostabiomis moterimis ir mes tapome kaip šeima. Už tai esu labiausiai dėkinga! Svajokim ir veikim, ir gyvenimai praturtės!“
Šaunių moterų-aktorių kompanija – Aleksandra Lukauskienė, Helena Tilmantienė, Inga Virketė, Jūratė Bernotienė, Lina Matuzienė, Irena Dimienė, Inga Reifonė bei jau minėta A. Kaktavičienė – savo vaidmenis atliko puikiai. Kai kurios prisipažino jautusios drebuliuką prieš vaidinimą, kojų virpėjimą žengiant į sceną, bet tai nesukliudė kuriant vaidmenis.
Paklaustos, kaip reagavo jų šeimos nariai į tokį jų užsiėmimą, moterys tik šypsojosi – vyrai labai palaikė, vaikai džiaugėsi. Pamatę spektaklį, apstulbinti šių moterų talento liko ir kiti. Vos tik pradėjus repetuoti, V. Lipskytė stebėjosi: „Čia yra tokių perlų ir perliukų, kad ne vienas išsižios pamatęs...“ ir iki paskutinės dienos slėpė nuo smalsuolių moterų vardus – kas vaidina, susirinkusieji sužinojo tik atėję į spektaklį.
Malonumu pavadinusios šešis mėnesius, dukart per savaitę ir ne po vieną valandą vykusias repeticijas, moterys tikrai nusipelnė visų pagyrų ir gėlių, kuriomis užvertė abiem vaidinimais sužavėti žiūrovai. „Tai dar ne pabaiga, – juokėsi režisierė Vida. – Laukite tęsinio!“