„Apie aukso vainiką nė nesapnavau“

Ap­do­va­no­ji­mo ne­su­reikš­mi­na

Auk­so vai­ni­kas yra ir pa­gar­ba, ir aukš­čiau­sias liau­dies meistrų įver­ti­ni­mas. Kas jei­gu ne jie puo­selė­ja liau­dies kultūrą, mūsų tau­tinį iden­ti­tetą? Ta­čiau 
V. Jaugė­la ne­ma­no, jog da­ro kažką ypa­tin­go. „Kaip sūnus sa­ko, kol dar kru­tu ir kirvį ar kaltą val­dau, va­di­na­si, gy­vas esu“, – ne­su­reikš­min­da­mas sa­vo kūry­bos ir juo la­biau nuo­pelnų už ją, kitą­dien po ap­do­va­no­jimų „Že­mai­čiui“ kalbė­jo ti­tu­luo­tas med­žio meist­ras.
Auk­so vai­ni­ku V. Jaugė­la pa­si­puošė pirmą­kart, nors res­pub­li­kinė­je kon­kur­sinė­je liau­dies me­no pa­ro­do­je „Auk­so vai­ni­kas“ da­ly­va­vo to­li gra­žu ne pirmą sykį. Anks­tes­niais me­tais tau­to­dai­li­nin­kas šia­me kon­kur­se du­kart yra tapęs tre­čio­sios vie­tos laimė­to­ju ir kartą – ant­ro­sios. Ir, kai jau ma­žiau­siai tikė­jo­si tap­ti lau­rea­tu, su­laukė aukš­čiau­sio įver­ti­ni­mo – galvą pa­puo­šu­sio auk­so vai­ni­ko, liu­di­jan­čio, jog šįkart būtent jis yra vie­nas ge­riau­sių liau­dies meistrų ša­ly­je. „Ro­dos, jo­kių nuo­pelnų ne­tu­riu, ma­žai ką be­da­rau, esu ne­be­rei­ka­lin­gas se­ne­lis ir paukšt iš dan­gaus toks ap­do­va­no­ji­mas. To­kių gerų, jaunų meistrų da­ly­va­vo, to­kių šau­nių darbų pri­statė, o aš, būda­mas 83 metų se­nis, juos nu­kon­ku­ra­vau. Toks jaus­mas, kad pa­ts pa­si­ėmiau tą vai­niką ir už­sidė­jau ant gal­vos“, – 
vis dar ne­galė­da­mas at­si­stebė­ti pel­ny­tu ap­do­va­no­ji­mu įspūdžiais da­li­jo­si drožė­jas, į pa­rodą at­vežęs gra­žiau­sius per pa­sta­ruo­sius tre­jus me­tus su­kur­tus sa­vo dar­bus. Tarp jų – prie sta­lo su­sėdę kalnų gie­do­to­jai.
Kaip sakė pa­ts meist­ras, ko­mi­si­jai la­bai pa­ti­ko jo išd­rožtų kal­nus gie­dan­čių kai­mo žmo­nių vei­dai, ku­rie – la­bai cha­rak­te­rin­gi. Šiuo bruožu V. Jaugė­la ir anks­čiau yra at­kreipęs dėmesį į sa­vo kūrybą. „Man ne­pa­tin­ka, kad daug meistrų žmo­nes ar an­ge­lus da­ro vie­no­dais vei­dais. To­kie kaip mon­go­liš­ki, kaip iš bulvės išd­rož­ti at­ro­do. Vei­das tu­ri būti iš­raiš­kin­gas, su cha­rak­te­riu“, – kalbė­jo Gin­ta­liškė­je gy­ve­nan­tis kūrėjas.


Laimė­da­mas gėdos ne­pa­darė

Nors pel­ny­to ti­tu­lo V. Jaugė­la ir ne­linkęs su­reikš­min­ti, vis dėlto jo svar­bos vi­sai ne­nub­raukė. Sakė, kad sma­gu bi­čiu­liams ar bend­rak­la­siams įro­dy­ti, jog iš iš­dy­ku­sio ir ma­žai į moks­lus dėmesį krei­pu­sio jau­nuo­lio šis tas išau­go.
„Bu­vau dy­kas kaip vel­nias, ku­pi­nas vi­so­kių ne­sąmo­nių. Tad nie­kas ne­si­tikė­jo, jog iš manęs išeis koks tru­putį rim­tes­nis žmo­gus. Ne­lai­kau ir da­bar, kad esu rim­tas, bet va šį tą nu­vei­kiu. Aš ir ma­no bi­čiu­lis Vla­das Gau­die­šius (il­ga­me­tis „Že­mai­čio“ fo­to­ko­res­pon­den­tas – aut.) esa­me se­niau­si ir kie­čiau­si“, – juo­ka­vo V. Jaugė­la, pri­dur­da­mas, kad į Plungės kraštą par­vežęs auk­so vai­niką ne­pa­darė gėdos nei gi­mi­nei, nei ra­jo­nui, nei tau­to­dai­li­nin­kams.
„Tik kad ne­si­jau­čiu šio ap­do­va­no­ji­mo ver­tas. Ir tik­rai ne­si­tikė­jau jo su­lauk­ti. Pats sau min­ty­se pa­svars­čiau, gau­siu ar ne kokį pa­dėkos raštą. Apie auk­so vai­niką nė ne­sap­na­vau, – vis kuk­li­no­si med­žio drožė­jas. – Man svar­biau­sia da­ly­vau­ti, pa­ro­dy­ti, kuo gy­ve­nu. Tie vi­si vai­ni­kai ma­žiau­siai rūpi. Ir tos garbės man ne­rei­kia. Už­ten­ka, kad dar esu gy­vas. Ir da­bar, kad pa­skam­bi­no­te, tai ir tau­zi­ju, bet šiaip to dėme­sio ne­rei­kia man. Pas­kui bus taip, kaip kai­me sa­ko: „Ke­lia kaip š... ant šakių.“
Pas­tebė­ta kon­kur­se bu­vo ir ki­ta mūsų kraš­tietė – ge­tau­tiškė Ga­li­na Šve­dienė. Be mez­gi­mo, nėri­mo, siu­vinė­ji­mo, o la­biau­siai au­di­mo sa­vo gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti meistrė pa­gerb­ta spe­cia­liu dip­lo­mu, ku­rio nu­si­pelnė už že­mai­tiš­ko kos­tiu­mo puo­selė­jimą.