Naujausios
Bandė išsisukti nuo parodos
Vis kūrusi planus, kaip išvengti parodos ir dėmesio, užpraėjusio ketvirtadienio pavakarę kukli ir šešėlyje mėgstanti būti Nijolė stovėjo prieš gausiai susirinkusius parodos atidarymo svečius. Tarp jų buvo ne tik artimieji, bet ir bičiuliai bei bendraminčiai. Neslėpdama jaudulio N. Jankuvienė pasakojo, kad priimti sprendimą vis tik surengti parodą padėjo vienos bibliotekininkės gražus pastebėjimas apie vieną brangiausių jai fotografijų – nuotrauką, kurioje įamžintos Nijolės mamos rankos.
„Žodžiai apie šią fotografiją mane nuginklavo, tada man neliko nieko kito, kaip tik sutikti. Juk mama, kuri prieš porą metų iškeliavo Anapilin, buvo didžiausia mano palaikytoja. Mes su ja turėjome daugybę sumanymų, bet ištiko gyvenimas – jos nebėra. Be to, būtent mamos rankų nuotrauka dovanojo man pirmąjį laimėjimą – jos dėka tapau laureate fotografijos meno konkurse „Žemaitijos legenda“, pralenkdama ir savo mokytoją Mantą Viržintą, ir kitus fotografus profesionalus. Ši pergalė tarsi užbūrė didesniems darbams“, – drebančiu balsu kalbėjo plungiškė, patikinusi, jog būtent mamos rankų nuotrauka tapo jos vizitine kortele ir atspirties tašku, pradžių pradžia.
Parodos autorė pasakojo, jog daug žinių apie fotografiją jai suteikė M. Viržintas – Plungės ir Rietavo fotoklubo „Žybt“ vadovas. Esą jis įskiepijo supratimą, kad ir nespalvotos nuotraukos gali būti gražios.
„Juodai balta fotografija daug giliau kabina, subtiliau kalba ir gali suteikti gylį bei formą. Dabar dažniau renkuosi būtent tokias nuotraukas, nes jose – daugiau magijos, savotiškos tylos. Tai – tarsi nesenstanti pasaulio matymo filosofija, nepavaldi jokiems permainų vėjams. Man patinka, kai nėra konkuruojančių spalvų, tada atsiveria svarbios fotografuojamo objekto dalys, lengviau įžvelgti tikrąjį charakterį, išgirsti pasakojamos istorijos šnabždesį“, – vaizdžiai pasakojo fotografė.
Kaip paaiškėjo, šis menas ją lydėjo nuo vaikystės. Su fotoaparatu draugavo N. Jankuvienės mama, vėliau – ir brolis. Dar būdama mažytė ji matė, kaip laboratorija paverstame kambarėlyje balti popieriaus lapai virsdavo vis nauja istorija. Nuotraukos „gimimas“ tada dar mažai mergaitei priminė stebuklą. Iki šiol plungiškė mena krūvas vonelių su smirdančiais skysčiais, daug visokių prietaisų ir viską aplink skandinančią raudoną šviesą. Tiesa, tuomet Nijolei tiesiog buvo smalsu stebėti visą šį procesą, o pats fotografijos menas neužkabino.
Pirmoji paroda
Tik baigusi vidurinę mokyklą plungiškė stvėrė į rankas fotoaparatą. Vadinamąja muiline fiksuodavo savo jaunatviško gyvenimo akimirkas, nesistengdama ieškoti gilesnės prasmės.
Vėliau būta ir kitokių fotoaparatų, kuriuos galiausiai pakeitė išmanusis telefonas. Norėdama juo gražiai fotografuoti, plungiškė užsirašė į M. Viržinto vedamus fotografijos kursus. Tai buvo 2019-ieji. Tais pačiais metais fotografijos vis stipriau traukiama Nijolė įsiliejo ir į „Žybt“ narių gretas, taip, kaip pati sakė, vis giliau klimpdama į fotografijos pasaulį.
Prasidėjo įvairūs konkursai, fotožygiai, parodos bei saldžios pergalės, bylojančios, jog einama teisingu keliu.
Kad plungiškė savose rogėse, puikiai įrodo ir Miesto bibliotekoje smalsių akių laukianti jos darbų paroda, kuriai pasiruošti nebuvo taip ir paprasta. Sudėtingiausia autorei buvo atrinkti nuotraukas. Fotografė svarstė ir tų pačių rankų temą, ir apie senus bei apleistus pastatus mąstė, kol galiausiai nutarė visuomenei prisistatyti su visų ketverių metų darbais.
„Svarsčiau, gal tai bus vienintelė mano paroda – pirma ir paskutinė. Todėl sakiau sau – tai gal paimk iš visų ketverių metų nuotraukas, kuriomis nori kažką pasakyti. Ir taip parinkau tas, kurios kažką laimėjo arba kurios man brangios, kuriomis noriu kažką išreikšti arba kurios galbūt slepia ir kokią linksmesnę istoriją. Tik, jei pastebite, tarp nuotraukų nėra ryšio, bendros jas vienijančios temos, todėl kitu iššūkiu tapo išrinkti šiai mozaikai pavadinimą“, – kalbėjo plungiškė, pirmąją savo parodą pavadinusi (IŠ)PAŽINTIS.
Šį pavadinimą autorei pasufleravo jos vidinis jausmas. Nijolė sakė, jog pirmoji jos paroda jai – tarsi apsinuoginimas prieš visuomenę, tarsi išpažintis, o kartu – ir galimybė ją pažinti, jos kūrybą.
Už atvertas duris į profesionalios fotografijos pasaulį parodos autorė dėkojo M. Viržintui ir jo vadovaujamam fotoklubui „Žybt“. Atskirai padėkos žodžiai tarti ir „Žemaičio“ redakcijos, kurioje kurį laiką dirbo korespondente, redaktorei Jurgitai Naglienei, supažindinusiai su reportažine fotografija. Plungiškė prisipažino, jog dirbdama redakcijoje suvokė, kokį svarbų vaidmenį atlieka nuotrauka, kad dažnai ji gali daug daugiau pasakyti nei pats tekstas. Moteris tikino ne sykį savęs klaususi, kas jai brangiau – jos sukurtas tekstas ar jį iliustruojanti pačios daryta nuotrauka.
Gražių žodžių sulaukė ir pati Nijolė, kurią sveikino šeimos nariai, artimieji, draugai ir kolegos. Savo vizitu plungiškę pagerbė ir žinomas akimirkos meistras Jonas Ramoška, kuris Nijolei yra tikras autoritetas.
