Naujausios
Fotografija lydi nuo vaikystės
Pasigrožėti bibliotekos erdves puošiančiomis fotografijomis bei pasveikinti jų autorę antradienio vakarą sugužėjo nemažas būrys smalsuolių. Dažnas, priėjęs prie rietaviškės nuotraukų, kone aiktelėdavo – įamžinti gamtos vaizdai išties atima žadą, nes, kaip ne vienas pastebėjo, juose slypi kažkokia paslaptis, mistika.
Kiekvienas parodos atidarymo svečias vis kitaip interpretavo Almos darbus, tačiau visi sutiko, jog kiekviena nuotrauka daro įspūdį.
A. Riebždaitė, pristatydama parodą, pasakojo tik neseniai supratusi, jog fotografija visą laiką buvo šalia jos – pradedant nuo laiko kartu su tėčiu ryškinant nuotraukas, baigiant pačios panirimu į šį pomėgį.
„Fotografija lydėjo visą laiką, tačiau to nepastebėjau. Taip nepastebėdama įamžinau visą augančių vaikų istoriją, padariau daug artimųjų nuotraukų, – prisiminė moteris, pridurdama, jog šiandien žmones ji fotografuoja retai. Artimesnė – gamtos fotografija. Patinka fiksuoti ir architektūros momentus su fone šmėžuojančiu žmogumi. Mėgsta fotografuoti vaikščiodama, keliaudama, taip gimsta ne tik nuotraukos, bet ir tekstai.
Širdį paliečiantys tekstai
Parodos atidarymo metu buvo galima prisiliesti ir prie rašytinės A. Riebždaitės kūrybos, išgirsti širdį paliečiančių jos tekstų, kurie atspindi jautrią moters sielą. Ypač jautriai nuskambėjo pasakojimas apie širdį turintį medį – seną Rietavo parke bujojantį ąžuolą.
„Aš tą medį daug kartų fotografavau, su juo jaučiuosi kaip ir susijusi. Ir kartais pagalvoju, kas bus, kai jo nebeliks... Jaučiu ryšį su tuo medžiu, bet stengiuosi susidraugauti ir su kitais Rietavo parko medžiais“, – pasakojo rietaviškė.
A. Riebždaitė atskleidė, jog rašyti ėmė dar pradinėse klasėse – būdama ketvirtokė ji sudėliojo pirmąjį savo eilėraštį ir jis buvo iškabintas mokyklos stende. Nuo tada ji esą su rašytine kūryba nebesiskyrė. Rietaviškė mano, jog nesustoti ir žengti pirmyn labai padeda ne tik pačios noras, bet ir palaikantys žmonės, kurie dažnai tampa didžiausiais įkvėpėjais.
Už paskatinimą fotografuoti Alma dėkinga ir su fotografija artimai bendraujančiai Kristinai Paulauskaitei, prieš porą metų pakvietusiai ją dalyvauti Plungės miesto šventės metu rengiamoje „Fotoalėjoje“. Taip pat dėkojo Plungės ir Rietavo fotoklubui „Žybt“, kurio dėka mokosi fotografijos meno subtilybių, o štai už įkvėptą norą kurti gražiausius tekstus moteris AČIŪ tarė literatūros tyrinėtojui, kritikui, vertėjui Marijui Šidlauskui ir poetui, prozininkui, dramaturgui Gintarui Grajauskui. Kadangi A. Riebždaitė neabejinga ir dailei, už šios pamokas ji gražių žodžių negailėjo mokytojai Jolantai Miltenei bei mūsų krašto menininkui Vidui Vagnoriui.
„Daug metų išgyvenau nepasitikėjimą savimi, savikritiškumą, buvo sunku save priimti, susitaikyti su savimi. Net sunku pasakyti, iš kur atėjo ta vidinė jėga kurti. Tačiau šiandien stengiuosi su savimi susitaikyti ir priimti save. O mano minėti žmonės padeda tai daryti“, – kalbėjo parodos autorė, pasak kurios, kuriančiam žmogui be galo svarbi yra drąsa eiti, ieškoti, daryti.
Kūryba turi magiškų galių
Rietaviškė kalbėjo be kūrybos neįsivaizduojanti savo gyvenimo. Kūryba jai – tarsi pašnekesys su Dievu, turintis gydomųjų ar net magiškų galių.
„Kūryba, galvoju, yra lyg terapija, gelbstinti, kai skauda, kai sunku. Kūrybos gydanti galia yra didžiulė. Ypatingai rašymas, per kurį galima neįtikėtinai save gydyti. Dailė man – meditacija, užsimiršimo forma, bet rašymas veikia dar stipriau. Tu tarsi prieš save pasistatai veidrodį ir rašydamas pradedi save matyti. Matyti, ką jauti, išgyveni. Atrandi save. Rašymas – tai tarsi jausmo, būsenos fotografija. Tai – labai paveikus vaistas sau, – mintimis dalijosi kūrėja.