Naujausios
Svečiuose – proanūkė
Jau ne pirmi metai, kaip plungiškiai ir svečiai susirenka į Žemaitės memorialinį muziejų švęsti rašytojos gimtadienio. Šįkart renginys prasidėjo skambant Liepijų mokyklos Šateikių folkloro ansamblio „Blendžiavukai“ (mokytoja Saulena Šimkevičienė) kanklių melodijoms ir žemaitišku pasakojimu apie svajones.
Kaip visada, šventėje dalyvavo iš Šiaulių atvykusi rašytojos Žemaitės proanūkė Onutė Butkevičienė, kuri nepraleidžia nė vieno savo prosenelės gimtadienio.
Šį kartą moteris nutarė atvežti ir padovanoti muziejui ypatingą dovaną – knygą, į kurią sudėjo įvairių nuotraukų, senų paveikslų, iškarpų su aprašymais, kaip seniau atrodė trobos, kokiais rūbais rengėsi žmonės.
O. Butkevičienė pasakojo, kad iš viso yra likę šešetas Žemaitės proanūkių, deja, kiti nerodo didžiulio noro atvažiuoti į Bukantę. Moteris padėkojo visiems susirinkusiesiems ir prižadėjo – kol bus gyva, būtinai atvažiuos.
Gaspadinės vaišino žemaitiškais patiekalais
Po viešnios kalbos viena iš renginio organizatorių visus pakvietė į klėtį, kurioje karteniškių teatras „Kaukė“ buvo paruošę nuotaikingą Emilijos Urbaitės komediją „Loterija“ (režisierė – Martyna Žąsytienė).
Čia pat, dvaro kiemelyje, skambant Kretingalės kultūros centro kapelos „Grajus“ ir jos vadovo Juozo Staniulio dainoms, gaspadinės Laimutė Arlauskienė, Aušra Petrošienė ir Ingrida Šilgalytė virė gardžią kirvio košę, viliojo renginio dalyvius kepdamos mielinius blynus, sukdamos riebų kastinį, kuris, anot gaspadinių, niekada neišeina iš mados, virė bulves su lupenom, marinavo silkutę ir pilstė į ąsočius šaltą girą.
Žemaitijos pasididžiavimas – kastinys
Žemaičių dailės muziejaus darbuotoja I. Šilgalytė visiems susirinkusiesiems trumpai papasakojo apie kulinarines tradicijas skirtinguose Lietuvos regionuose.
„Žemaitijos regione moterys rūpindavosi košių virimu ir pienu, tiksliau, kas iš jo pagaminama: sviestu, smetona, sūriu, kastiniu. Jeigu nukeliautume į Dzūkiją, tai nesunku būtų atspėti, kad ten visada populiarūs buvo grybai ir uogos, o Suvalkijos regionas pasižymi mėsos patiekalais. Aukštaitijos kraštas garsėja savo paprastumu ir nestinga miltinių patiekalų“, – kalbėjo I. Šilgalytė.
Moteris trumpai išdėstė kastinio sukimo pagrindines taisykles: iš smetonos reikia susukti sviestą, tada dėti vėl iš naujo smetoną, kad gautųsi toks ubagiškas sviestas, kurio pasigamina daugiau, nes yra liesesnis.
Tradicinių patiekalų žinovė pasakojo, kad jeigu vykdavo koks balius, tada kastinį darydavo vien tik iš sviesto ir smetonos – kad gautųs riebus. Kastinys, kaip ir, pavyzdžiui, šiupinys, buvo dažniausiai valgomas ypatingų progų metu – sekmadieniais, talkų ar rugiapjūtės pabaigoje juo vaišindavo ir atvykusius svečius.
Pasiklausius įdomių pasakojimų, sukirtus sočius tradicinius žemaitiškus pietus, patys mažiausi šventės dalyviai kartu su tėveliais skubėjo išbandyti senovinių žaidimų: pasivaikščiojimą ant kojūkų, medinį vežimaitį, riedantį po pievą, supynes ant medinių arkliukų, šokinėjimą įsilipus į bulvinius maišus, žaidimus apsiavus klumpes ir kitas pramogas.
Užguita kaimo moterėlė
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė Plungės valsčiuje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje 1845 metų gegužės 31-ąją ir gyveno čia iki 12-os. Nuo pat mažų dienų buvo auklėjama itin religingai ir mokoma kalbėti lenkiškai. Sulaukusi dvylikos metų, persikėlė gyventi pas savo turtingą tetą, kuri mokino dvariškų manierų, geografijos, matematikos, užsienio šalių kalbų.
Būdama 26-erių moteris jau supavo keturis vaikus, viso susilaukė septynių. Dėl laiko ir pinigų stygiaus negalėjo savo vaikų lavinti ir dėl to labai graužėsi. Suvargusi nuo kasdienių kaimo darbų, vaikų auginimo, svajojo, kaip vieną dieną, ištrūkusi iš šio užburto rato, lėktų į visas puses, kur tik akys mato.
Ilgą laiką gyvenusi Ušnėnų kaime, vyro brolio sodyboje, Julija netikėtai susipažino su kaimynų sūnumi – Povilu Višinskiu. Jis būsimai rašytojai pirmą kartą parodė laikraštį „Aušra“ ir ėmė skatinti užsiimti rašymu.
Lemtinga kelionė į Kauną
Sulaukusi 50-ies metų, Žemaitė parašė savo pirmąjį apsakymą „Piršlybos“, jis buvo išspausdintas 1895 metais. Kūrinio autorei slapyvardį sugalvojo kalbininkas Jonas Jablonskis – šis iškart prilipo.
Iš viso rašytoja sukūrė 354-is apsakymus, rašė apysakas, apybraižas, pjeses ir publicistinius straipsnius.
O sulaukusi 60-ies stipriai pametė galvą dėl gerokai jaunesnio ūkvedžio Konstantino Petrausko, kuris tuo pat metu rėžė sparną apie jos dukrą Juzę ir anūkę Elzę.
Pirmojo pasaulinio karo metais Žemaitė pradėjo rūpintis nuo karo nukentėjusiais žmonėmis. Sulaukusi 70-ies metų dar buvo veikli ir aktyvi moteris, rinko lėšas labdarai ir pats likimas ją atvedė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Pragyvenusi ten penkerius metus, 1921-aisiais Žemaitė apsisprendė sugrįžti į Lietuvą. Taisė senus raštus, dėliojo savo autobiografiją, bet galiausiai vienas nutikimas buvo lemtingas – išvyko tvarkyti reikalus į Kauną, o pakeliui namo sugedo autobusas. Neliko kitos išeities, tik nakvoti laukuose, o po šios nakvynės rašytoja susirgo plaučių uždegimu. Sulaukusi 76-erių metų, gruodžio 7-ąją mirė.
