Iš didžiųjų koncertų salių – į Plungės krizių centrą

Šis Jaz­zu ap­si­lan­ky­mas Kri­zių cent­re, plun­giš­kių įpras­tai va­di­na­mame Nak­vynės na­mais, bu­vo jau ant­ra­sis. Prieš pat pra­si­de­dant pan­de­mi­jai at­likė­ja tiek šio cent­ro gy­ven­to­jus, tiek par­tne­rius ir bi­čiu­lius kvietė į kon­certą M. Ogins­kio rūmuo­se.
O šįkart, at­vy­ku­si į Kri­zių centrą ir pa­svei­kin­ta jos dar­buo­tojų bei gy­ven­tojų šil­tais plo­ji­mais, vieš­nia pri­si­pa­ži­no tik ką per­si­rgu­si CO­VID-19 li­ga.
„Po vi­so ši­to, ką pa­ty­riau, da­bar la­biau­siai no­riu gy­ven­ti. No­riu būti čia, nes man tai yra svar­bu. Jau du me­tus nesimatėm ir man la­bai ge­ra pas jus su­grįžti“, – sakė at­likė­ja. Kaip vi­sad, Plungės kri­zių cent­ro gy­ven­to­jus ji ap­do­va­no­jo ne tik ma­te­ria­linė­mis do­va­no­mis (at­vy­ko pri­pir­ku­si knygų, dra­bu­žių bei sal­du­mynų), bet ir tuo, ko pa­sta­rai­siais pan­de­mi­niais me­tais vi­siems trūko la­biau­siai – nuo­šird­žiu pa­šne­ke­siu ir pa­pras­tu žmo­giš­ku dėme­siu.
Jaz­zu at­lydėjęs bi­čiu­lis, or­ga­ni­za­ci­jos „Ga­liu gy­ven­ti“ at­sto­vas, iš Plungės kilęs Gir­vy­das Duob­lys norė­jo iš­girs­ti, kodėl ji tai da­ran­ti – ieš­kan­ti die­nos sa­vo įtemp­to­je dar­bot­varkė­je, pil­no­je kon­certų ir re­pe­ti­cijų (ir dieną prie­š ap­si­lan­kant Plungė­je Jaz­zu sa­vo dai­no­mis dre­bi­no Pa­lan­gos kon­certų salę, o ry­to­jui sakė tu­rin­ti net du kon­cer­tus), kad galėtų ap­lan­ky­ti li­ki­mo nu­skriaus­tus plun­giš­kius, ra­du­sius lai­kiną prie­globstį Plungės kri­zių cent­re.
„Iš tikrųjų ne­ži­nau, kodėl. Gal aš taip užau­gu­si, gal to­kia pri­gim­tis ar nu­si­sta­ty­mas, kad tu­riu rūpin­tis ne tik sa­vi­mi, bet ir ki­tais žmonė­mis“, – sakė at­likė­ja. Ji at­skleidė, kad į Plungę at­vy­ko iš va­ka­ro, tad turė­jo lai­ko ap­žiūrė­ti miestą ir pa­bend­rau­ti su Plungės kri­zių cent­ro di­rek­to­riu­mi Gin­ta­ru Ar­ma­liu.
Iš jo iš­gir­du­si, kad Nak­vynės namų gy­ven­to­jai sva­jo­ja ap­lan­ky­ti Kry­žių kalną, Jaz­zu pa­si­šovė or­ga­ni­zuo­ti šią iš­vyką ir pra­si­tarė, kad ji galėtų įvyk­ti jau va­sarį. O la­biau orams su­ši­lus norėtų cent­ro gy­ven­to­jus pa­si­kvies­ti į Vil­nių, su­si­tik­ti su bro­liais ber­nar­di­nais, su ku­riais ir pa­ti bend­rau­jan­ti, ga­liau­siai – ap­si­lan­ky­ti pas ją na­muo­se, kur su res­to­ra­no še­fu vi­si kar­tu galėtų kažką ska­naus pa­si­ga­min­ti va­ka­rie­nei. Vieš­nia pra­si­tarė, kad ši min­tis jai gimė iš­gir­dus, jog cent­ro gy­ven­to­jai kartą per sa­vaitę mo­ko­si šei­mi­nin­kau­ti prie puodų. Esą dėl to jiems Plungės kny­gy­ne iš­rin­ku­si ir nu­pir­ku­si do­vanų dvi re­ceptų kny­gas šiems įgūdžiams to­bu­lin­ti.
Su­si­ti­ki­mas su at­likė­ja vy­ko Plungės kri­zių cent­ro dar­bo te­ra­pi­jos kam­ba­ry­je. Čia kas­dien be­si­su­kan­ti auk­sa­rankė Ra­mutė Ged­gau­dienė pra­si­tarė, kad at­vėrę šio kam­ba­rio du­ris cent­ro gy­ven­to­jai tar­si per­si­mai­no – ne­be­lie­ka pyk­čio ir ne­ri­mo, ku­rie yra daž­ni gy­ve­ni­mo iš­ban­dymų pri­slėgtų žmo­nių pa­ly­do­vai.
Būtent šia­me kam­ba­ry­je bu­vo su­kur­ti ir ad­ven­to vai­ni­kai, ku­riuos Kri­zių cent­ras prie­š šven­tes iš­siun­tinė­jo sa­vo bi­čiu­liams. Už šias do­va­nas dėko­jo ir J. Ar­laus­kaitė bei G. Duob­lys, taip pat su­si­ti­ki­me da­ly­vavęs me­ras Aud­rius Kli­šo­nis.
Kaip pa­sa­ko­jo R. Ged­gau­dienė, ga­min­ti šiuos vai­ni­kus ruoš­ta­si nuo pat va­sa­ros – kas kan­korė­žius rin­ko, kas šieną džio­vi­no ir kar­kasą pynė, kas de­ko­ra­vo. Žod­žiu, vie­naip ar ki­taip pri­si­dėjo vi­si cent­ro gy­ven­to­jai.
Šia ini­cia­ty­va pa­si­džiau­gu­si at­likė­ja Jaz­zu kalbė­jo, kad ir pa­ti sun­kiais mo­men­tais vi­sad ka­bi­na­si į kūrybą.
„Man at­ro­do, kad per kūrybą žmonės ir re­mia­si į gy­ve­nimą. Tik­riau­siai rei­kia iš­gy­ven­ti įvai­rius eta­pus, kad ši­tai su­pras­tum – jog kūry­ba ir yra tas per­pe­tuum mo­bi­le – am­ži­na­sis va­rik­lis, su­kan­tis pa­saulį. Todėl man la­bai ge­ra girdė­ti, kad ir jūs ku­ria­te“, – kalbė­jo vieš­nia, tą va­karą Plungės kri­zių cent­rui do­va­no­ju­si ne vieną pa­čios kurtą dainą.