Naujausios
Folkloras byloja „Klėčios“ dainininkų lūpomis
Kirnaičių (Joniškio rajonas) folkloro kolektyvas „Klėčia“ jau 15 metų kas savaitę ištikimai renkasi į repeticijas, dainuoja liaudies dainas, filmuoja senuosius lietuvių darbus – šienapjūtę, rugiapjūtę, – šią medžiagą nori palikti ateities kartoms. Šeštadienį kolektyvą su sukaktimi sveikino jų bičiuliai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Sveikino 10 folkloro kolektyvų
„Klėčios“ jubiliejuje programas parodė 10 bičiulių kolektyvų: „Santaka“ iš Šakių rajono, „Gegužraibė“ iš Panevėžio rajono, Linkuvos (Pakruojo rajonas) „Žiemgalių linkuviai“, Rudiškių „Rudbala“, Pašvitinio (Pakruojo rajonas), Skaistgirio, Maldenių (abu - Joniškio rajonas), Lielplatonės (Latvija) folkloro kolektyvai, Žagarės „Švėtė“ ir Jakiškių (Joniškio rajonas) „Ramulė“.
„Klėčią“ sveikino Joniškio kultūros centro, rajono Kultūros ir meno tarybos, Kirnaičių kaimo bendruomenės atstovai, „Klėčios“ krikštamotė Rita Kipšaitė. Mero padėkos raštas įteiktas vienam iš kolektyvo vadovų, dainų užvedėjui Gediminui Andrašiūnui.
Vadovai pristatė kiekvieną „Klėčios“ narį. Jau iškeliavusiems Anapilin dainininkams prie kaimo kryžiaus uždegtos žvakutės.
“Klėčia“ svečiams parodė savo sukurtą filmą „Šienapjūtė“.
Kolektyvo jubiliejui Šlapakių kaimo gyventoja Regina Kudulienė iškepė gigantišką daugiau kaip 20 kilogramų svėrusį tortą.
„Mes susirinkome kaip į giminių suėjimą. Visi kolektyvai –seni pažįstami. Vieni kitiems atitarėme, kartu muzikavome, šokome,“ – po jubiliejaus įspūdžiais dalinosi „Klėčios“ vadovė Gražina Andrašiūnienė.
Repetuoja kiekvieną savaitę
„Klėčia“, kuriai pavadinimą davė tikra kaimo klėtis, įsigyta kolektyvo vadovų Gražinos ir Gedimino Andrašiūnų, turi stiprų branduolį, išsikristalizavusį per kelerius metus. Kas nubiro, nubiro, o kam tiko ir patiko, – liko.
10 žmonių sąžiningai kas savaitę renkasi į repeticijas: per vasarą – jau minėtoje klėtelėje ar prieklėtyje, iš kur po kaimą sklinda dainos ir skardi šnekta, rudenį – kultūros namuose, o kol pastarieji buvo renovuojami, skubėdavo į ilgamečio 86-erių metų kolektyvo nario Juozo Krištopaičio namus.
Patinka iš namų išeiti prasiblaškyti
J. Krištopaitis nuo senų laikų giedodavo per gegužines pamaldas, mėgo ir dainas. Todėl pakviestas dar ankstesnių kultūros darbuotojų labai nesispyriojo. Dabar, sako, labai patinka išeiti iš namų prasiblaškyti.
Sudėtingą gyvenimo patirtį turintis vyriškis, kuriam sovietų laikais teko 8-erius metus sėdėti lageryje, net ir garbaus amžiaus sulaukęs „Klėčios“ vadovams pagelbėja kaip meistras. Tai veidrodžiui stiklą išpjovė, tai, kur ką reikėjo, sukalė, filmavimui jaunesnius vyrus dalgiu pjauti mokė.
Kita ilgametė kolektyvo narė, Kirnaičuose gimusi, augusi 83-ejų Genovaitė Kriščiūnienė sako nuo vaikystės mėgusi dainą. Su bendraamžėmis merginomis sekmadieniais geležinkelio „špalom“ skubėdamos į bažnyčią taip melodijas traukdavusios, kad net laukai aidėdavę.
Dainuoja ir mokiniai
O Gedimino Andrašiūno į „Klėčią“ pakviesta kolegė pedagogė Daiva Jurgaitienė sako, kad meilę muzikai perima ir jos mokiniai. Neseniai mokykliniu autobusiuku važiuojant į sporto šventę Gasčiūnuose mergaitės neraginamos užtraukė dainą apie rudenį. O paskui jau visas autobusiukas įsilingavo.
„Klėčios“ dainininkai sutartinai tvirtina, kad be vadovų – visada optimistiškai nusiteikusio Gedimino ir taktiškosios Gražinos – greitai išsiskirstytų. Šie žmonės jungia, skatina, pagiria, palaiko. Šiuo metu kolektyve dainuoja: Liongina Malinauskienė, Juozas Krištopaitis, Daiva Jurgaitienė, Danutė Liaudanskienė, Marytė Tamutienė, Genovaitė Kriščiūnienė, Petras Salyna, Eugenijus Karklius bei vadovai. Seniau dar kolektyvą lankė Kostancija Juočienė, Genovaitė Jurgaitienė, Genovaitė Katilienė, Feliksas Patarakas bei kiti. Buvo ir vaikų, kurių pagausėjus, išaugo naujas vaikų kolektyvas.
Dainuoja ir filmuoja
„Mes pasirinkome senąjį folklorą, be jokių moderninimų. Norime išlaikyti tai, ką dainavo senoliai. Beveik visos mūsų dainos – gyvai iš lūpų į lūpas atėjusios, atsineštos pačių vyresnio amžiaus kolektyvo narių, surinktos iš jų artimųjų, – pasakoja vadovė Gražina Andrašiūnienė. – O kad tos dainos nepabostų, paįvairiname pasirodymus dialogais, žaidimais. Vaidybine forma stengiamės patraukti žiūrovo dėmesį.“
Prieš kelerius metus vadovams kilo mintis nufilmuoti senuosius lietuvių darbus, kuriuos žmonės atlikdavo rankomis, be įmantrios technikos. Taip gimė du filmai: „Rugiapjūtė“ ir „Šienapjūtė“.
Gražina pasakoja, kad filmuojant buvę visokių netikėtų trikdžių. Pavyzdžiui, pjaunant rugius ir rišant pėdus paaiškėjo, kad laikas pasirinktas vėlyvas, – rugiai buvo peraugę, išdžiūvę, todėl lūžinėjo šiaudai ir buvo sunku surišti.
Nuotraukos iš Gražinos ir Gedimino Andrašiūnų asmeninio archyvo
ŠIENAPJŪTĖ: „Klėčia“ savo kaimo laukuose suvaidino šienpjūtę.
LINKSMYBĖS: Šienapjūtėje smagiai ant
Autorės nuotr.
POMĖGIS: Juozas Krištopaitis nuo senų laikų giedodavo per gegužines pamaldas, mėgo ir dainas.
TRADICIJA: Gražina Andrašiūnienė sako, kad beveik visos jų kolektyvo dainos yra gyvai perduodamos iš lūpų į lūpas, o ne paimamos iš knygų.
PAKVIETIMAS: Mokytoją Daivą Jurgaitienę į „Klėčią“ pavadino kolega Gediminas Andrašiūnas.
šieno su kitais nukritęs, mero padėkos raštu apdovanotas Gediminas Andrašiūnas (su šiaudine skrybėle).