Gedulo ir vilties diena Plungėje

Iš­gy­ve­nu­sie­ji tremtį su did­žiu­le širdgė­la pri­si­me­na su­luo­šin­tus tau­tie­čių gy­ve­ni­mus, pra­ras­tus ar­ti­muo­sius, vai­kus, am­ži­no įša­lo žemė­je at­gu­lu­sius bran­gius žmo­nes. Pri­si­me­na ir tai, kaip bu­vo su­grūsti į gy­vu­li­nius va­go­nus ir išplėš­ti iš Tėvynės ir gimtų namų. Daž­nas, iš­girdęs bėgiais ati­dun­dantį trau­kinį, pri­si­mi­ni­mais grįžta aš­tuo­nis de­šimt­me­čius at­gal, kai le­di­niais vei­dais ru­sai į Si­birą trėmė šei­mas, pa­vie­nius žmo­nes.

Pir­mie­ji ma­si­niai trėmi­mai į Si­birą, kaip pri­si­min­ta mi­nint Ge­du­lo ir vil­ties dieną, pra­si­dėjo anks­tyvą 1941-ųjų bir­že­lio 14-osios rytą. Su sa­vi­mi turėję tik būti­niau­sius daik­tus ir duo­nos kriaukšlę žmonės bu­vo su­kiš­ti į gy­vu­li­nius va­go­nus ir pa­si­ųsti į pa­čias ato­kiau­sias Si­bi­ro vie­tas.

Vie­niems li­ki­mas lėmė grįžti, ki­ti, ati­davę gy­vybę, taip ir li­ko sve­ti­mo­je žemė­je. Tremtį iš­gy­ve­nu­sių tau­tie­čių – tūkstan­čiai. Iš vi­so bu­vo iš­vež­ta apie 131 600 žmo­nių. Iš­girs­ti jų pa­var­des bei li­ki­mus ga­li­ma per Bir­že­lio 14-ąją vyks­tan­čius skai­ty­mus.

Ir Plungė­je, prie Laisvės pa­mink­lo, ant­ra­dienį vy­ku­sio minė­ji­mo me­tu nu­skambė­jo ne vie­nas tūkstan­tis pa­vard­žių, ku­rias skaitė vie­tos vald­žios at­sto­vai, mo­ky­to­jai, mo­ki­niai. „Bal­sytė Juzė – grįžo, Švirgž­dytė Stasė – grįžo, Sa­lys Ge­di­mi­nas – grįžo, Kaž­dai­lis Izi­do­rius – ne­grįžo...“ – skambė­jo prie Laisvės pa­mink­lo, pa­ger­bus trem­ti­nius vi­suo­ti­ne ty­los mi­nu­te, su­vie­ni­ju­sia visą šalį bei po pa­saulį iš­si­bars­čiu­sius lie­tu­vius.

Skai­to­vus vieną po ki­to kvietė Plungės ra­jo­no bu­vu­sių trem­ti­nių ne­vy­riau­sy­binės or­ga­ni­za­ci­jos „Pa­lies­ti trem­ties“ pir­mi­ninkė Ani­ce­ta Grik­šienė, pa­si­džiau­gu­si, jog mi­nint Ge­du­lo ir vil­ties dieną taip ak­ty­viai da­ly­vau­ja Plungės vai­kai ir jau­ni­mas.

Anot pir­mi­ninkės, tūkstan­čiai ne­kaltų mūsų tau­tie­čių nu­kentė­jo nuo žiau­rių so­vietų rep­re­sijų, ta­čiau ne skai­čiai svar­biau­sia, o li­ki­mai.

Ge­du­lo ir vil­ties die­nos minė­ji­me Plungė­je pri­si­min­ti ne tik prie­š dau­giau nei aš­tuo­nis de­šimt­me­čius į So­vietų Sąjungą išt­rem­ti gy­ven­to­jai, bet ir ka­ro tra­ge­diją šiuo me­tu iš­gy­ve­nan­tys uk­rai­nie­čiai. Ne vie­nas minė­ji­mo da­ly­vis sakė ne­ga­lin­tis pa­tikė­ti, jog is­to­ri­ja kar­to­ja­si, kad tai, ką vykdė so­vie­ti­nis re­ži­mas prie­š aš­tuo­nis de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je, da­bar kar­to­ja Pu­ti­no re­ži­mas Uk­rai­no­je.

Ren­gi­nio me­tu, ku­ria­me da­ly­va­vo ir būrys Plungė­je įsikū­ru­sių Uk­rai­nos gy­ven­tojų, ak­cen­tuo­ta, jog tra­giš­ku, skaus­mu ir sun­kiai pa­ke­lia­mais iš­gy­ve­ni­mas grįstu ke­liu, kurį mums, lie­tu­viams, sim­bo­li­zuo­ja Bir­že­lio 14-oji, šian­dien žen­gia dau­giau nei mi­li­jo­nas uk­rai­nie­čių, išb­laš­kytų po šalį ag­re­sorę. Neaiš­ku, kiek iš jų grįš na­mo.

Vi­sai Lie­tu­vai reikš­mingą dieną Plungės Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je au­ko­tos šven­tos Mi­šios, ku­rių me­tu gie­do­jo Plungės kultū­ros cent­ro trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių cho­ras „Tėvynės il­ge­sys“, va­do­vau­ja­mas Rūtos Čer­nec­kienės.

Atvėrę šir­dis mal­dai, vėliau plun­giš­kiai rin­ko­si baž­ny­čios šven­to­riu­je, kur ypa­tin­gai jaut­rią poe­zi­jos ir dainų va­ka­ro at­mos­ferą kūrė tas pat „Tėvynės il­ge­sys“ ir ki­ti Kultū­ros cent­ro me­no ko­lek­ty­vai: teat­ras „Sau­la“, vo­ka­li­nis an­samb­lis, dai­na­vi­mo stu­di­ja „Hel­lo“  bei Plungės tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to mo­terų an­samb­lis „Šir­dies me­lo­di­ja“.