Į Jonines Plateliuose – iš tolimiausių šalies miestų

Gab­rie­liaus KU­LIE­ŠIAUS nuo­trau­ka
Jo­ni­nių bur­tais domė­jo­si ir jau­ni, ir vy­res­ni
Praėjęs sa­vait­ga­lis ša­ly­je bu­vo ypa­tin­gas – lie­tu­viai šventė Jo­ni­nes. Trum­piau­sią metų naktį ir il­giau­sią dieną – va­sa­ros saulėgrįžą – vie­ni minė­jo ar­timųjų ra­te, ki­ti links­mi­no­si šia pro­ga su­reng­tuo­se kon­cer­tuo­se, o tre­ti, iš­siilgę tikrųjų šios šventės tra­di­cijų, skubė­jo į Pla­te­lius, kur Jo­ninės šven­čia­mos pa­gal vi­sus joms būdin­gus pa­par­čius.

Tad bir­že­lio 23-osios va­karą ir naktį Pla­te­lių eže­ro fo­ne, prie jachtų klu­bo, il­gai ne­ge­so au­ku­rai, lieps­no­jo lau­žai, nosį ku­te­no ma­lo­nus įvai­rių žo­le­lių kva­pas. O kur dar gra­žiau­siais vai­ni­kais pa­si­da­bi­nu­sios mer­gi­nos, skam­bios liau­diš­kos dai­nos, do­va­no­tos folk­lo­ro an­samb­lių „Alks­na“ ir „Alks­niu­kai“ iš Ma­žei­kių bei Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko folk­lo­ro an­samb­lio „Pla­telē“.

Pla­te­liuo­se Jo­ninės pa­gal seną­sias tra­di­ci­jas im­tos švęsti nuo 1991-ųjų. Šią gra­žią šventę at­gai­vi­no Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­ja. Būtent šios įstai­gos dar­buo­tojų dėka Pla­te­liuo­se at­gimė to­kios Jo­ninės, ku­rių pa­si­žiūrė­ti su­va­žiuo­ja­ma iš to­li­miau­sių Lie­tu­vos kam­pe­lių. Pla­te­liš­kiai jau ne­nus­tem­ba sa­vo šventė­je su­tikę klaipė­dietį ar net sve­čią iš pa­čios sos­tinės.

Netrū­ko jų ir pra­ėjusį ket­vir­ta­dienį. Su­si­rin­ku­sie­ji džiaugė­si ne tik va­sa­ros saulėgrį­žos šven­te, bet ir pui­kiu va­sa­riš­ku oru. Bu­čiuo­ja­mi saulės spin­du­lių bei glos­to­mi va­sa­riš­ko vėje­lio žmonės su did­žiau­siu ma­lo­nu­mu pa­si­nėrė į Jo­ni­nių ri­tua­lus.

Tra­di­ciš­kai iki pa­ry­čių tru­ku­si šventė pra­si­dėjo sim­bo­li­niu ėji­mu pro ber­že­lių var­tus, ski­rian­čius neut­ralųjį pa­saulį nuo sak­ra­lio­jo, bei ap­si­prau­si­mu. Prie žo­ly­nais vai­ni­kuotų var­te­lių nu­si­driekė il­giau­sia eilė žmo­nių, ku­riems bu­vo tik­ra at­rak­ci­ja nu­si­praus­ti rasų van­de­niu.

Ži­no­ma, Jo­ninės Pla­te­liuo­se do­va­no­jo ir dau­giau įspūdžių. Vie­ni sta­čia gal­va pa­si­nėrė į žo­le­lių paieš­kas. Vaikš­tinė­da­mi per de­vy­nis lau­kus ku­po­liau­to­jai stengė­si su­rink­ti jų kuo dau­giau ir įvai­res­nių, mat ti­ki­ma, jog per Jo­ni­nes su­rink­tos žolės įgau­na ma­giškų ga­lių, pa­si­žy­mi gy­do­mo­sio­mis sa­vybė­mis.

Kol da­lis šventės da­ly­vių mėga­vo­si ku­po­lia­vi­mu, ki­ti pynė vai­ni­kus, gra­ži­no juos įvai­riau­sio­mis žo­lelė­mis ir pievų gėlėmis. Vėliau jie bu­vo pa­leis­ti pluk­dy­tis į ežerą. Bu­vo ir burtų, vie­ni­šiams pa­de­dan­čių ras­ti sa­vo laimę, o tiems, ku­rie jau su­kūrę šeimą, iš­sau­go­ti darną ir san­tarvę.

Kaip ir kiek­vie­nais me­tais, pa­lydė­jus saulę, de­gin­ti au­ku­rai ir lau­žai. Ne­pa­mirš­tas ir ste­bulės de­gi­ni­mas. Pa­gal seną­sias Jo­ni­nių tra­di­ci­jas, de­gant au­ku­rui, pa­si­džiau­gia­ma at­lik­tais dar­bais, pa­si­da­li­na­ma atei­ties vil­ti­mis, lūkes­čiais. Sa­vo reikšmę tu­ri ir lau­žo de­gi­ni­mas – sim­bo­li­zuo­ja svei­katą ir laimę šei­mi­nia­me gy­ve­ni­me. Tikė­da­mi tuo, ne tik jau­ni­mas, bet ir vy­res­nie­ji pla­te­liš­kiai kas­met pa­si­ryž­ta šok­ti per laužą. Ži­no­ma, leis­ta­si ir į pa­par­čio žie­do paieš­kas.

Pri­si­minę pa­grin­di­nius šventės ri­tua­lus, pa­gerbę var­du­vi­nin­kus, trum­piau­sią naktį žmonės dar il­gai šne­ku­čia­vo­si, klausė­si vy­res­niųjų pa­sa­ko­jimų apie anų laikų Jo­ni­nes. Ne­nuo­bod­žia­vo ir jau­no­ji kar­ta, ku­riai se­no­sios Jo­ni­nių tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai bei mis­ti­niai ri­tua­lai at­ro­do ypač įdomūs. Šven­ti­nis šur­mu­lys eže­ro pa­krantė­je ne­ti­lo iki pat pa­ry­čių.