Naujausios
Galerijos įkūrėjas Tomas Danilevičius, pristatydamas „Medinę plunksną“ ir jos autorių, užsiminė, kad M. Šnipas – buvęs tiek jo, tiek jo žmonos Laimos Danilevičienės dėstytojas Vilniaus dailės akademijoje. Skulptūros katedroje dėsto iki šio, tiesa, nebe taip intensyviai, kaip seniau.
Ir kurdamas skulptorius sakė iš savęs devinto prakaito nebespaudžiantis. Pasak jo, sulaukus brandaus amžiaus, nori nenori aplanko klausimas, kam kartoti tai, ką jau kažkada darei, kūrei. „Jeigu galiu ramiai miegoti nepadaręs dar vienos skulptūros, tai ir renkuosi jos nedaryti“, – savo gyvenimo filosofiją dėstė svečias iš sostinės.
M. Šnipas daugiausiai dirba su medžiu, todėl ir Vieno kūrinio galerijoje eksponuojama plunksna – medinė. Mintyse dėliojantis planą ateitį sukurti visą ciklą plunksnų tema, tad šis darbas – lyg įžanga į šį ciklą.
„Nukritusi plunksna – įdomus ir liūdnas momentas. Nežinai nei tos plunksnos savininko, nei kodėl jis ją pametė. Guli ir tiek. O tu ją randi ir gali sau susikurti kokią tik nori istoriją. Gali paimti arba tiesiog paspirti ir praeiti pro šalį“, – kalbėjo skulptorius ir tarsi pratęsdamas mintį užsiminė, kad jį žavi ir neįpareigojanti Vieno kūrinio galerijos atmosfera. Kai darbas eksponuojamas judrios aikštės vitrinoje, gali pastebėti jį, stabtelėti ir skirti laiko apžiūrėti kūrinį, paskaityti apie jo autorių, arba gali tiesiog praeiti pro šalį nepastebėjęs – kaip ir tos šalikelėj besimėtančios plunksnos.
Įdomios M. Šnipo mintys ir apie kūriniui pasirinktą medžiagą: „Iš lentų vietoj to, kad tvarto duris padarytum, tu darai plunksną, kas yra visiškas absurdas. Tai daug pasako apie žmonių veiklą bendrąja prasme: kiek ko visi daro – visiškai nereikalingai, kvailai, bet vis tiek daro ir kartų kartos kartoja tą patį. Ir ši plunksna čia tarsi bakstelėjimas pirštu į tą absurdiškumą.“
Šakiuose gimęs menininkas pasakojo gilaus pėdsako savo gimtajame mieste nepalikęs. Gal todėl, kad išvyko į sostinę mokytis menų vos 11-os. Tiesa, 2018 metais, minint nepriklausomybės atgavimo šimtmetį, Šakiuose atidengta jo skulptūra trims iš šio krašto kilusiems signatarams įamžinti.
Pasak M. Šnipo, Lietuvos klimatas nėra palankus medinei skulptūrai. Suprasdami tai mūsų protėviai kapinėse statydavo tik medinius kryžius, mat jie gyvuodavo tiek, kiek būdavo, kas lanko kapą. O dabar kapinės esą užterštos akmeniniais paminklais. Pats skulptorius sakė su akmeniu beveik nedirbantis, rankos pačios tiesiasi prie medžio.
„Kažkada turėjau tokią fanaberiją dirbti tik iš ąžuolo, kaip tikras lietuvis, o dabar man visiškai nesvarbu, kokia mediena. Voliojasi po ranka koks medžio gabalas, jei tinka man pagal ilgį ir svorį, tai ir imu. Pirmą skulptūrą padariau gal 16-os. Per tiek metų jau pažįstu medį, žinau, kaip skyla pušis, ką su egle daryti, ką su ąžuolu ar su buku. Taip, medis skiriasi, ir ne tik faktūra, bet ir spalva, bet šiaip visos mano skulptūros – pilkos, nes aš nežinau, ką su spalva daryti“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo skulptorius.
Ir jo „Medinė plunksna“ nutepta gilia pilka spalva. M. Šnipas atskleidė tokį atspalvį išgaunantis iš stiprios juodos arbatos nuoviro, vadinamojo „čefyro“, sumaišyto su geležies sulfato tirpalu. Kad darbas nebūtų per tamsus, jį dar nutepantis talku. „Man patinka pilka. Gal todėl, kad ji neturi jokių pretenzijų, nelenda įkyriai į akis.“
VšĮ „Vandens bokštas“ projektą „Vieno kūrinio galerija“ remia Lietuvos kultūros taryba ir laikraštis „Žemaitis“.