Naujausios
Suteiktas profesoriaus laipsnis
Gimė 1891 m. kovo 16 d. Jerubaičiuose, Plungės rajone. Pradinę mokyklą lankė Tveruose, o 1905 m. eksternu baigė Palangos progimnaziją. Muzikos pradėjo mokytis Plungėje, pas Varšuvos muzikos instituto auklėtinį, Plungės vargonininką N. Sasnauską. Ir pats ten nuo 1908–1914 m. vargonininkavo.
1910–1912 m. vasaromis muziką studijavo Varšuvoje. Kilus I pasauliniam karui, pasitraukė į Sankt Peterburgą, 1918 m. baigė suaugusiųjų kursus ir gavo brandos atestatą. 1919 m. sėkmingai baigė Sankt Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Buvo paskirtas į Vitebską, kur 1919–1920 m. konservatorijoje dėstė teorines muzikos disciplinas. Ten jam buvo suteiktas ir muzikos profesoriaus laipsnis.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, J. Žilevičius pasitraukė į Peterburgą. Kompozitoriaus Česlovo Sasnausko skatinamas 1915 m. įstojo į Sankt Peterburgo konservatoriją, kur vargonavimą studijavo pas J. Handschiną. Studijuodamas iki 1918 m., dėstė muziką ir vadovavo chorui Šv. Kotrynos gimnazijoje.
1919 m. trumpai dirbo Lietuvos ir Baltarusijos Švietimo liaudies komisariato įgaliotiniu, vadovavo darbininkų chorams, rūpinosi, kad rusų valdžia grąžintų Lietuvai išvežtas kultūros vertybes.
Sugrįžo į gimtąjį kraštą
1920 m. grįžo į Lietuvą ir, apsigyvenęs Kaune, iškart įsijungė į tuometinį kultūrinį ir muzikinį gyvenimą. Dirbo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijoje, rūpinosi Valstybės teatro steigimu, dėstė A. Sutkaus vaidybos studijoje ir vargonininkų kursuose, buvo Valstybės teatro antrasis dirigentas, muzikos sufleris, administratorius ir reikalų vedėjas.
1922–1924 m. kaip Lietuvos švietimo ministerijos Meno skyriaus viršininkas parengė muzikos programas vidurinėms mokykloms, vadovavo muzikos mokytojų vasaros kursams, taip pat daug prisidėjo prie 1924 m. 1-osios visos Lietuvos dainų šventės surengimo Kaune. 1923 m. buvo išvykęs į Latvijos dainų šventę susipažinti su dainų švenčių rengimo organizaciniais klausimais. Kauno karo muziejuje ir miesto sode suorganizavo net 32 simfoninės muzikos koncertus.
Nuo jaunystės kauptas įvairias kultūros senienas J. Žilevičius panaudojo švietėjiškai misijai – 1927 m. Klaipėdoje atidarė muzikos muziejų. Klaipėdos visuomenei J. Žilevičius buvo pažįstamas, kaip lektorius ir kaip profesionalių straipsnių muzikos klausimais autorius.
1924–1925 m. Klaipėdoje toliau tęsė žurnalo „Muzikos menas“ vėliau „Muzika“ leidybą.
Pasitraukė į JAV
1929 m. Lietuvos švietimo ministerija J. Žilevičių komandiravo į JAV rinkti folklorinę medžiagą ir kitus įvairius muzikos eksponatus. Įsikūręs Elizabethe, NJ iki 1961 m., vargonininkavo ir vadovavo chorui Šv. Petro ir Povilo lietuvių parapijoje, aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių kultūros gyvenime. Parapijos chorą padidino iki 65 dalyvių, išmokė jį sudėtingų kūrinių ir nemažai koncertavo, dalyvavo dainų šventėse ir kituose tautiniuose renginiuose.
1934 m. Elizabethe parapijos įkūrimo 40-mečiui pažymėti pastatė veikalą „Kražių skerdynės“ su giesmėmis ir dainom jis – dalyvavo apie 100 atlikėjų. 1938-1941 m. su parapijos choru ir solistais atliko Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“. Taip pat suorganizavo nedidelį Niujorko apylinkės vargonininkų chorą.
Daug prisidėjo prie Amerikos lietuvių dainų švenčių organizavimo. 1930 m., Carnegie Hall Niujorke surengtoje dainų šventėje dalyvavo 500 dalyvių jungtinis choras, į kurį susibūrė Amerikos rytinio pakraščio lietuviai. Šventė buvo skirta Vytauto Didžiojo 500 mirties metinėms pažymėti.
Apdovanojimas už nuopelnus
1961 m. apsigyveno Čikagoje, buvo išrinktas tų metų 2-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės rengimo komiteto garbės pirmininku ir 1964 m., Niujorko Pasaulinės parodos Lietuvių dienos repertuaro komisijos nariu.
1933 m., jo rūpesčiu buvo įkurta Amerikos lietuvių chorų sąjunga. J. Žilevičius prisidėjo prie žurnalo „Muzikos žinios“ įkūrimo. Taip pat daug metų buvo redkolegijos narys ir daugelio straipsnių autorius. Surinkęs daug lietuvių muzikinio folkloro ir medžiagos iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos, šis darbas 1920 m., buvo pradėtas Lietuvoje. Čikagoje įkūrė Lietuvių muzikologijos archyvą.
Už didelius nuopelnus lietuvių muzikinei kultūrai J. Žilevičius 1935 m. buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
Didžiulis kūrybinis palikimas
J. Žilevičius sudarinėjo ir skelbė lietuvių muzikų vardyną, daug straipsnių parašė Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ – buvo muzikos skyriaus redaktorius, taip pat rašė žurnaluose ir laikraščiuose.
Parašė monografiją „Česlovas Sasnauskas“ 1936 m., sudarė Č. Sasnausko vokalinių kūrinių rinkinį „Lietuviška muzika“ 1950 m., lietuvių liaudies ir originalių dainų rinkinį „Lietuviais esame mes gimę“. 1964 m., parašė studiją „Mažosios Lietuvos liaudies muzikos bruožai“ 1958 m., taip pat ir knygą „Lietuvis vargonininkas išeivijoje“ 1971 m. bei kitokių darbų.
J. Žilevičius sukūrė apie 400 įvairių kūrinių, kurių didžioji dalis išleista kaip autoriniai darbai, kiti – bendruose leidiniuose. Tai harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, originalios solo ir choro dainos, kantatos, operetės, mišios, mišparai ir giesmės, simfoninė ir kamerinė muzika.
Paminėtinos yra dainos, skirtos chorams: „Anoj pusėj ežero“, „Vilnius“, „Pabuskim iš miego“, „Šviesi naktis mėnesiena“, „Čia kraštas liūdnas“, „Jau pavasaris“, „Gaudžia, gaudžia“, „Laisvės daina“, „Oi, kad išauštų“, „Pasakyk, mergele“, „Švento Jono vakarėlį“, „Pupos“, „Vaikščiojau„.
Stambus vokalinis kūrinys – „Vytauto Didžiojo kantata“ 1933 m. Operetės „Lietuvaitė“, „Artistai“, „Slaptasis himnas“, „Švento Juozapo Mišios“, „Missa De Dominica“. Jo dainos „Anoj pusėj ežero“, „Laisvės daina“, „Pasakyk, mergele“, „Oi, kad išauštų“ daug kartų skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse, taip pat jas dainuoja ir Lietuvos chorai.
Amžinojo poilsio J. Žilevičius atgulė 1985 m. rugpjūčio 5 d. Baltimorėje – JAV. O 1991 m., gruodžio 18 d. Plungės rajono savivaldybės nutarimu, viena iš Plungės miesto gatvių pavadinta jo vardu.
