Naujausios
Pristatydama šį savo sumanymą menininkė prisipažio pastaruoju metu vis grįžtanti prie lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Joje pasakojama, kad išvydusi žaltį savo marškiniuose, Eglė stvėrėsi lazdos ir norėjo juo užmušti įsibrovėlį, tačiau šiam prabilus žmogaus balsu susilaikė, o galiausiai lengvabūdiškai sutiko už jo tekėti ir keltis į mistinį povandeninį pasaulį.
Po kelerių vedybinio gyvenimo metų Eglė įkalba gyvatišką pavidalą į žmogiškąjį pakeitusį Žilviną išleisti ją paviešėti į gimtinę. Jai besisvečiuojant pas tėvus, giminaičiai prišaukia Žilviną į krantą ir uždaužo lazdomis, vėlesnėse šios pasakos interpretacijose – užkapoja dalgiais.
Su šiuo pasakos siužetu susišaukia iki mūsų laikų išlikęs posakis „lazdavoti“, reiškiantis „išjuokti, pašiepti kitą, kitokį“. Galvodama apie šį žodžių žaismą menininkė V. J. Venckutė pasakojo vieną dieną susiruošusi į kirtimą ieškoti lazdos. Simboliška, kad tėvą išdavę Eglės vaikai pasakoje buvo paversti medžiais, o jauniausioji dukrelė – drebule. Gražus sutapimas, kad vaikštant po kirtimą plungiškės akis patraukė būtent drebulinė lazda.
Ne tik mitologijoje, bet ir religijoje, tautosakoje lazda apipinta daugybe reikšmių. Biblijoje aprašoma, kaip palieptas Dievo Mozė numeta lazdą ant žemės ir ši pavirsta gyvate. Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ matome tarsi priešingą virsmą – tėvą žaltį išdavę vaikai, kaip minėta, motinos paverčiami medžiais.
Tuo tarpu menininkė V. J. Venckutė sako, kad jai kirtime rasta ir miesto centre, kavinės vitrinoje, eksponuojama pati paprasčiausia lazda simbolizuoja liūdną dabartinių miškų situaciją. Esą beatodairiškai kirsdami miškus ir naikindami gamtą tarsi patys sau užsivožiame ta lazda per galvą. Juk nuo seno žinome ir kitą posakį – „lazda turi du galus“, kuriuo primename sau ir kitiems, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.