Len­ki­jo­je pub­li­kuo­ti Plun­gės dva­ro sa­vi­nin­kės Ma­ri­jos Ogins­kie­nės pri­si­mi­ni­mai

Bib­lio­te­kos rank­raš­ty­ne lei­di­nį su­ra­do, įva­dą, ko­men­ta­rus ir pa­čius pri­si­mi­ni­mus spau­dai pa­ren­gė Byd­goš­čės Ka­zi­mie­ro Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, ha­bi­li­tuo­tas dak­ta­ras Rys­zard No­wic­ki. Is­to­ri­kas ir kny­go­ty­ri­nin­kas jau tris de­šimt­me­čius ty­ri­nė­ja len­kų di­di­kų Sku­ževs­kių gi­mi­nės is­to­ri­ją. Moks­li­nin­kas yra pa­ren­gęs ne­ma­žai pub­li­ka­ci­jų apie įvai­rius šios gi­mi­nės at­sto­vus, jų kul­tū­ri­nį pa­vel­dą.
Ku­ni­gaikš­tie­nės Ma­ri­jos Sku­ževs­kos Ogins­kie­nės pri­si­mi­ni­mai pir­mą kar­tą vi­suo­me­nei bu­vo pri­sta­ty­ti 2016 metais. Ta­da pa­skelb­ti tik jų frag­men­tai. Šiai ži­niai pa­sie­kus Lie­tu­vą, Plun­gės mu­zie­ji­nin­kai su len­kų moks­li­nin­ku už­mez­gė kon­tak­tą, lau­kė jo at­lie­ka­mo ty­ri­mo pa­bai­gos. Apie ke­ti­na­mą iš­leis­ti vi­są pri­si­mi­ni­mų ver­si­ją plun­giš­kiams pra­neš­ta 2018 m., ta­čiau lei­di­nio te­ko pa­lauk­ti iki 2019 m. pa­bai­gos.
Pri­si­mi­ni­mų au­to­rė gra­fai­tė Ma­ri­ja Sku­ževs­ka (1857–1945), vė­liau ku­ni­gaikš­tie­nė Ogins­kie­nė, – Plun­gės dva­ro sa­vi­nin­ko ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Mi­ka­lo­jaus Se­ve­ri­no Mar­ko Ogins­kio (1849–1902) žmo­na, bu­vo ki­lu­si iš va­ka­ri­nės Len­ki­jos da­lies, va­di­na­mo­sios Di­džio­sios Len­ki­jos, iš ži­no­mos šiuo­se kraš­tuo­se gra­fų Sku­ževs­kių gi­mi­nės. Užau­go ir vai­kys­tę pra­lei­do šei­mos dva­re Čer­ne­je­ve, ne­to­li Gniez­no. Po Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ji­mo te­ri­to­ri­ja ati­te­ko Prū­si­jai.
1976 m. Čer­ne­je­ve Ma­ri­ja iš­te­kė­jo už ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio. Po ves­tu­vių su­tuok­ti­nių po­ra ap­si­gy­ve­no Že­mai­ti­jo­je. Ke­le­rius me­tus pra­lei­dę Rie­ta­ve, ne­tru­kus per­si­kė­lė į nau­jai pa­si­sta­ty­din­tą neo­re­ne­san­si­nę re­zi­den­ci­ją Plun­gė­je. Čia M. Ogins­kie­nė kar­tu su vy­ru kū­rė gy­ve­ni­mą ir na­mus, ku­riuo­se pra­lei­do be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų.
Po vy­ro mir­ties 1902 m. naš­lau­jan­ti M. Ogins­kie­nė sten­gė­si tęs­ti vi­suo­me­ni­nę ir fi­lant­ro­pi­nę veik­lą. Pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, iš­vy­ko į gim­ti­nę. 1918 m. ap­si­gy­ve­no Poz­na­nė­je, Žeč­pos­po­li­tos gat­vė­je. Kaip ra­šo R. No­wic­ki, vi­są tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­pį di­di­kė Poz­na­nė­je gy­ve­no ak­ty­vų vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, o jos sve­čių sa­lo­nas bu­vo svar­biau­sias vi­sa­me mies­te. Ji ir to­liau tę­sė daug me­tų vyk­dy­tą ka­ri­ta­ty­vi­nę veik­lą, bu­vo ak­ty­vi įvai­rių šal­pos drau­gi­jų na­rė, ar­ti­mai bend­ra­vo su sa­vo gi­mi­nai­čiais. Mi­rė M. Ogins­kie­nė Poz­na­nė­je 1945 m. ko­vo 22 dieną.
M. Ogins­kie­nės pri­si­mi­ni­mų su­ra­di­mas ne­bu­vo at­si­tik­ti­nis. Tai il­ga­me­čio ir di­de­lę moks­li­nę pa­tir­tį tu­rin­čio is­to­ri­ko R. No­wic­ki dar­bo vai­sius. Be­je, pro­fe­so­rius ne tik daug me­tų ty­ri­nė­ja Ma­ri­jos Sku­ževs­kos Ogins­kie­nės šei­mos is­to­ri­ją – jis yra ap­lan­kęs įvai­rias ša­lis, tarp jų ir Aust­ra­li­ją, kur sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­gą pra­lei­do pa­sku­ti­ny­sis Sku­ževs­kių gi­mi­nės at­sto­vas. Sku­ževs­kių te­ma is­to­ri­kas yra iš­lei­dęs ne vie­ną kny­gą, no­riai bend­ra­dar­biau­ja su mu­zie­jais.
Nuo rank­raš­čio su­ra­di­mo tu­rė­jo praei­ti lai­ko, kad jį iš­ty­rus bū­tų ga­li­ma pa­reng­ti vi­są pri­si­mi­ni­mų pub­li­ka­ci­ją, pa­teik­ti moks­li­nius ko­men­ta­rus. Pa­sak ty­rė­jo, Poz­na­nė­je esan­čiai Ra­čins­kių bib­lio­te­kai 1958 m. šį rank­raš­tį pa­do­va­no­jo ži­no­mas Lvo­vo ar­chy­va­ras Jer­zy Kol­ler, grei­čiau­siai pa­ts pa­ži­no­jęs ku­ni­gaikš­tie­nę ir pui­kiai su­pra­tęs pri­si­mi­ni­mų ver­tę.
Ma­no­ma, kad pri­si­mi­ni­mai M. Ogins­kie­nės bu­vo pa­ra­šy­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, ku­ni­gaikš­tie­nės gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dy­je. Tai liu­di­ja įvy­kių ver­ti­ni­mas iš lai­ko dis­tan­ci­jos, iš au­to­rės at­min­ties iš­si­try­nu­sios kai ku­rios įvy­kių da­tos ir as­men­var­džiai. Pri­si­mi­ni­mai bu­vo dik­tuo­ja­mi, ta­čiau pa­si­tai­ko pus­la­pių ir su pa­čios di­di­kės ran­ka ra­šy­tu teks­tu. Spė­ja­ma, kad pri­si­mi­ni­mus už­ra­ši­nė­jo la­bai ar­ti­mas as­muo, grei­čiau­siai mo­te­ris. Au­to­rė už­ra­šy­tą teks­tą pa­ti tik­ri­no ir da­rė rei­kia­mas pa­tai­sas.
Iš­li­ku­sį rank­raš­tį su­da­ro trys da­lys, nors pa­ti M. Ogins­kie­nė bu­vo ke­ti­nu­si pa­reng­ti sep­ty­nių da­lių pri­si­mi­ni­mus. Juo­se pa­sa­ko­ja­mi XIX a. ant­ro­sios pu­sės įvy­kiai. Čia pa­tei­kia­ma ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos apie gy­ve­ni­mą Rie­ta­vo, Plun­gės dva­ruo­se, va­sa­ro­ji­mą Pa­lan­go­je, kal­ba­ma apie Ogins­kius su­pu­sius žmo­nes.
Ka­dan­gi M. Ogins­kie­nė su vy­ru daug ke­lia­vo, pri­si­mi­ni­muo­se už­fik­sa­vo ke­lio­nių po Pran­cū­zi­ją, Ru­si­ją, Vo­kie­ti­ją, Aust­ri­ją, Ita­li­ją ir Veng­ri­ją įspū­džius. Pa­sa­ko­ja­ma apie Ru­si­jos ir Prū­si­jos mo­nar­chus, po­pie­žių Leo­ną XIII, su ku­riais pri­si­mi­ni­mų au­to­rei te­ko bend­rau­ti.
M. Ogins­kie­nė už­si­me­na ir apie to me­to aris­tok­ra­ti­jos, įta­kin­gų po­li­ti­kų, kul­tū­ros, moks­lo ir me­no žmo­nių in­te­re­sus.
Reikš­min­ga, kad iš­blaš­ky­tas Plun­gės Ogins­kių do­ku­men­ti­nis pa­vel­das po dau­ge­lio me­tų pa­pil­dy­tas svar­biais Ogins­kių is­to­ri­ją liu­di­jan­čiais pri­si­mi­ni­mais, sva­riai nu­švie­čian­čiais ne tik pa­čios Ma­ri­jos Ogins­kie­nės, bet ir jos am­ži­nin­kų biog­ra­fi­jas, taip pat de­vy­nio­lik­to­jo šimt­me­čio pa­bai­gos Že­mai­ti­jos dva­rų is­to­ri­jos pa­ži­ni­mą.