Naujausios
Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltos rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…
Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą… Motin mano!
Ar ne tavo rankos – baltos, meilios ir švelnutės – taip meilingai glamonėja?
Ar ne tavo tai rankelės brangios?
Ašaroms apsirasojo žiedas…
O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.
Vertybes įskiepijo tėvai
M. Pečkauskaitė gimė 1877 metų kovo 8 dieną Ksavero Šiukštos dvarelyje, mamos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje, visai netoli Medingėnų esančiame Keturakių kaime, Plungės rajone.
Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai, kilę iš kultūringų šeimų. Anupro tėvų namuose buvo didžiulė biblioteka, saugojusi nemažai senųjų knygų, o Šiukštų šeimoje buvo daug paveikslų.
Marija buvo vyriausia dukra, po jos dar gimė sesuo Sofija, broliai Steponas ir Vincas.
Vaikai nuo pat mažumės augo apsupti vertybių, kurias teikė kilminga dvarų kultūra. Marijos prisiminimai apie savo šeimą, tėvus ir vaikystę – ypač šviesūs ir idiliški. Po jos gimimo šeima persikėlė gyventi į netoli Užvenčio buvusį A. Pečkausko paveldėtą Labūnavos dvarą Kelmės rajone. Čia prabėgo Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vaikystė.
Lemtinga pažintis, atvedusi į literatūrą
Būsimoji rašytoja 1885 m. gavo pirmąją mokytoją iš Vilniaus. Skaityti išmoko labai anksti, o būdama penkerių skaitė tėvo vaikams užprenumeruotą „Wieczory rodzinne” laikraštį.
Pradžios mokyklos kursą Marija ėjo pas privačias namų mokytojas, taip ji pradėjo ruoštis stojimui į Šv. Kotrynos gimnaziją, esančią Sankt Peterburge. Įstojusi ten 1892 m., mokėsi pavyzdingai, tačiau dėl sveikatos sutrikimų turėjo grįžti į namus ir gimnazijos kursą tęsti privačiai.
1891 m. susipažino su kaiminystėje gyvenusiu valstiečių sūnumi Povilu Višinskiu. Šis ją ir atvedė į literatūrą bei pastūmėjo sąmoningo lietuviško patriotizmo link. Nuo 1896 m. Šatrijos Ragana visuomenėje tapo žinoma kaip rašytoja.
Tais pačiais metais išvažiavo į Varšuvą, o 1898 m., mirus tėvui ir šeimai netekus turtų, Šatrijos Raganos gyvenimas gerokai pasikeitė. Tačiau tai rašytojos nesustabdė, ji ir toliau krimto mokslus įvairiuose užsienio universitetuose, klausė etikos ir pedagogikos paskaitų.
1907 m. Pečkauskaitė grįžo į Lietuvą ir atsikraustė į Pavandenės dvarą. Čionais lenkiškos orientacijos dvasininkų šeimoje ji mokė devynis vaikus. Taip ji pradėjo savo, kaip mokytojo, karjerą, vėliau buvo pakviesta dėstyti ir į Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnaziją.
Amžino poilsio atgulė Židikuose
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, beviltiškai kovodama su sunkia liga, Šatrijos Ragana dar stengėsi praskaidrinti savo gyvenimą aktyviausia filantropine ir švietėjiška veikla. Nuvyko ekskursijon į Rygą, dažnai būdavo gamtoje ir rašė svarbiausią savo pedagoginį veikalą „Motina – auklėtoja“.
Atėjus karui, dėl sunkios būklės M. Pečkauskaitė liko Lietuvoje ir pasuko į Židikus. Ją rėmė daugelis draugų ir artimųjų, kol ji galėjo gydytis ir atsidėti kūrybai bei pedagogikai, kuri jai buvo ypač svarbi. Pradėjo užsiiminėti švietėjiška veikla.
Kai liga galutinai progresavo, Šatrijos Ragana mirė Kauno karo ligoninėje 1930 m. liepos 24 dieną. Ji palaidota Židikų kapinaitėse, o prie jos kapo Pikelių klebonas kanauninkas Morkys pasakė: „Šiandien mes čia laidojom šventąją…“
Kūriniai, garsinę rašytoją
Rašytojos bičiulis P. Višinskis ją buvo praminęs raganėlės vardu dėl juodų plaukų ir juodų didelių akių. Kitų teigimu, pravardę sugalvojo Židikų gyventojai, mat tik ragana mokėjo šnekėti keturiomis kalbomis ir gydyti. Po vienos išvykos į Šatrijos kalną jai ir prigijo šis epitetas, kuris tapo rašytojos slapyvardžiu.
P. Višinskio paskatinta, rašytoja debiutavo su kūriniu „Margi paveikslėliai“. Vėliau sekė ir kitos publikacijos, sulaukusios dar didesnės sėkmės.
Daugelis jos pasakojimų herojų globoja našlaičius, lanko ligonius, myli artimuosius. Šatrijos Ragana rašo taip, tarsi aprašinėtų savo pasaulėjautą, stengdamasi perteikti ją kitiems ir taip didaktiniu būdu ją įsąmoninti. Tie personažai pasiaukojantys, altruistiški, tačiau nenuobodūs, priešingai – jie kaip tik labai ryškūs.
Rašytojos stiliaus tiksliai įvardinti neįmanoma, nes jis yra pernelyg įvairus, vyrauja pakilus romantinis, lyrinis-impresinis, netgi apibendrintas simbolistinis ir realistinis stiliai. Šalia jų Šatrijos Ragana užtvirtinimui naudoja ir ironijos motyvus, tačiau jų neperspaudžia, yra linkusi į subtilumą. Svarbu pabrėžti ir tai, kad pasakojama pirmuoju asmeniu ir savotiška dienoraščio forma.
Šatrijos Ragana sukūrė dvaro simbolį apsakymų rinktinėje „Sename dvare“. Parašė kelionių apybraižų, pedagogikos, etikos, estetikos darbų, eilėraščių, knygelių apie bitininkystę, išvertė lenkų, vokiečių klasikų grožinių knygų.
Nors M. Pečkauskaitė buvo kilmingos prigimties, bet pasižymėjo itin altruistišku elgesiu. Pati šeimos nesukūrė, buvo įsitraukusi į krikščionišką veiklą, rūpinosi kitais – vaikais, ligoniais, pavargėliais.