Naujausios
Marius Katiliškis paliko kalbos aruodą
Joniškyje surengtoje respublikinėje konferencijoje Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto docentė Janina Švambarytė–Valužienė pastebėjo, kad iš šio krašto kilęs rašytojas Marius Katiliškis paliko neįtikėtinai gausų kalbos aruodą, kuris iki galo dar neišnagrinėtas, žodynas tik rengiamas. O Šiaulių universiteto dėstytojas daktaras Nerijus Brazauskas skyrė dėmesį to paties rašytojo kūryboje atsiskleidžiančiai kultūrinei ir istorinei atminčiai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Geresnis už Juozą Baltušį
Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja docentė Janina Švambarytė–Valužienė, pradėdama pranešimą „Mariaus Katiliškio raštų žodyną pavarčius“, priminė, kad sovietiniais metais išėjus šio autoriaus romanui „Užuovėja“ literatūrinėje visuomenėje kilo sujudimas: atėjo geresnis rašytojas nei Juozas Baltušis. Tada garbintam J. Baltušiui kilo grėsmė, todėl buvo būtina uždangą užskleisti, kad M. Katiliškis neišryškėtų.
Dabar šiam egzodo rašytojui sunku sugrįžti, nes jo „klampi kalba“, kiekvienas žodis kuria vaizdą, iškart pakimbi aprašomame debesyje ar paskęsti pievose. Jo kūryba, anot J. Švambarytės–Valužienės, gali skonėtis tik pasiekęs tam tikrą vidinę brandą.
Kalbiniai aruodai
Pasak lektorės, rašydamas autobiografiją Marius Katiliškis kalbėjo ne apie save, bet jį supusią aplinką: mišką, Švėtę, kuri buvusi puiki, kol nepraėjo melioracija.
Rašytojas, jos teigimu, mums paliko sukauptus ne kalbinius maišus ar saujas, bet aruodus. Savo romanuose bei apsakymuose jis paliko daug senovinių, tarmiškų žodžių ir savo sukurtų naujadarų.
Pats būdamas žemo ūgio, tokiam žmogui pavadinti jis vartojo negirdėtą žodį „kužubris“, o „vėplą“ keitė žaisminga pašaipėle dvelkiančiu „cimbakvarka“.
J. Švambarytė–Valužienė spėja, kad mokykloje Marius Katiliškis, būdamas neaukštas, galėjęs sulaukti ir pastumdymų ar buvo įveltas į muštynes, nes mušimo veiksmui nusakyti jo žodyne ypač gausu frazeologizmų: „duoti ausų“, „gauti guzų“, „aižyti kaulus“, „prie žarnų taisytis“ ir kita.
O štai „nedaug išgerti“ rašytojas mokėjo pasakyti frazeologizmu „birbynę sušlapti“, svajotoją pavadinti „padangių laipiotoju“.
J. Švambarytė–Valužienė apgailestavo, kad Marius Katiliškis pateko tik į 18-ą Lietuvių kalbos žodyno tomą (iš viso išleista 20 – aut. past.). Šiuo metu rengiamas Mariaus Katiliškio žodynas, kol kas jis dar redagavimo stadijoje.
Atsiveria kultūrinė ir istorinė atmintis
Šiaulių Universiteto dėstytojas dr. Nerijus Brazauskas pasakojo, kad Mariaus Katiliškio kūryboje atsiveria gili kultūrinė ir istorinė atmintis.
Rašytojo romanas „Užuovėja“, kurio vienas stipriausių bruožių – autentiškumas, liudijantis daiktų atmintį.
Jis detaliai pasakoja apie darbus: linarūtę, kūlę, alaus gaminimą. Mariaus Katiliškio kūryboje žmogus dirba, tuo tarpu, Juozo Tumo Vaižganto kūriniuose – dar tik mokomasi dirbti.
„Senojo kareivio sugrįžime“ jau tampa svarbūs ne darbai, bet žmonės.
Mariaus Katiliškio kūryboje atsiveria to meto aplinka, žmonių gyvenimo būdas, atpažįstamos vietos. Kartais suteikiama daugiau informacijos nei dokumentinėje medžiagoje. Rašytojas novelėje „Miškai“ vaizdingai ir detaliai aprašo Dmitrijaus Naryškino dvaro buvusį medžioklės namą Mantoriškių miške, aprašomuoju metu – Mantoriškių girininkijos pastatą.
Kituose kūriniuose pasakojama apie Žagarę, tarpukario Šiaulius, parodomas bendras anų laikų visuomenės požiūris į romų, žydų tautybės žmones.
Dienoraščiuose, saugomuose Mariaus Katiliškio vardo Pasvalio bibliotekoje, kurių šviesaus atminimo rašytojo žmonos Liūnės Sutemos valia dar neleidžiama viešai skelbti, atsiskleidžia Vokietijos kultūrinė atmintis: aprašomas Baden–Badenas, kurį autorius vadina pasaulio kurortu, Ulmas ir jo aukštas katedros bokštas, kur užlipus svaigsta galva.
Ar gyvas Katiliškis žmonių atmintyje?..
Rašytojas visada atsiminė Lietuvą, iš atminties piešė gimtųjų Gruzdžių bei kitų vietovių planus.
Lektorius iškėlė mintį: Mariaus Katiliškio kūryba yra kolektyvinė atmintis, tik ar ji gyva dabar.
Kai dr. Nerijus Brazauskas ieškojo Katiliškių kaimo, teko ne vieno aplinkinių apylinkių žmogaus paklausinėti, nes ne kiekvienas žinojo, kaip iki jo nuvažiuoti.
Kada užsuko į Gruzdžius, ant rašytojo gimtojo namo nebebuvo atminimo lentelės. Tiesa, artėjant rašytojo gimimo metinių šimtmečiui, ji vėl atsirado. O ant M. Katiliškio kūryboje aprašyto suolelio Nepriklausomybės aikštėje matyti sėdėję ir saulėgrąžas gliaudę bei spjaudę jaunuoliai aiškiai net nežinojo, ką ta vieta reiškia.
Neišpildytas rašytojo noras
Konferencijoje, kurią organizavo Švietimo centras, literatų klubas „Audruvė“ ir Mato Slančiausko progimnazija, priminta, kad Marius Katiliškis visada svajojo atgulti gimtojoje žemėje, netgi rašė, kad geriau būti dulke savo krašte nei Čikagos molyje gulėti. Tačiau šis noras iki šiol neišpildytas.
Renginyje pranešimus, paremtus Mariaus Katiliškio kūryba, skaitė mokiniai ir pedagogai iš Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos, Žagarės gimnazijos, Joniškio žemės ūkio mokyklos, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos. Vaizdo pranešimą pristatė literatė Regina Briedytė.
Renginyje taip pat savo kūrybos eiles, skirtas Mariui Katiliškiui, skaitė literatų klubo „Audruvė“ narės, dainavo ir šoko Mato Slančiausko progimnazijos mokiniai, buvo apdovanoti piešinių konkurso „Iliustruojame Mariaus Katiliškio kūrinius“ nugalėtojai ir prizininkai.
Autorės nuotr.
ARUODAI: Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Janina Švambarytė–Valužienė sako, kad Marius Katiliškis paliko sukauptus ne kalbinius maišus ar saujas, bet tiesiog aruodus.
PAIEŠKOS: Kai dr. Nerijus Brazauskas ieškojo Katiliškių kaimo, teko ne vieno aplinkinių apylinkių žmogaus paklausinėti, nes ne kiekvienas žinojo, kaip iki jo nuvažiuoti.