Naujausios
Susitaikinimo sodyba
Pakutuvėnų bažnyčia visoje šalyje žinoma ir dėl savo „Susitaikinimo sodybos“, kurioje ramybę ir prieglobstį rasdavo įvairių gyvenimo negandų prispausti žmonės.
Pirmieji broliai pranciškonai į Pakutuvėnus rekolekcijoms atvyko 1991 metais. Praėjus ketveriems metams ir gavus Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus palaiminimą, Pakutuvėnų parapijos klebono pareigas iš Plungės klebono perėmė brolis Gediminas Numgaudis.
Tais pačiais metais Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnyba 50-čiai metų išsinuomojo 50-ies hektarų žemės plotą aplink Šv. Antano Paduviečio bažnyčią ir ėmė kurti „Susitaikinimo sodybą“. Tam, kad galėtų suteikti skirtingo likimo žmonėms galimybę pabūti vienumoje, pasitelkiant bendrą darbą, maldą ir poilsį susigrąžinti prarastus santykius visų pirma su savimi, su Dievu ir galiausiai su aplinkiniais.
2007 m. Pakutuvėnų infrastruktūrai vystyti, bendruomenės bei stovyklų reikalams palaikyti įkurta VšĮ „Susitaikinimo sodyba“. Ją įsteigė brolių pranciškonų vienuolynas, Plungės savivaldybė ir Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba.
„Bandėme gelbėti žmones, kurie savo gyvenimuose turėjo problemų su alkoholiu, narkotikais, depresija ir netektimi, atvykusius iš skirtingų Lietuvos vietovių. Labdaringa organizacija atvežė pirmąjį jūrinį konteinerį, kuriame buvo galima gyventi. Vieni kitiems patarnaudami, liudydami padėjome žmonėms susitaikyti su Dievu, atleisti, pamilti ir priimti save. Kada ateina tas atleidimas, ateina ir ramybė, pradeda gyti žaizdos“, – kalbėjo G. Numgaudis.
Šeimos stovyklos
Ši veikla tęsta iki 2018 metų. Dvasininkas pasakojo galiausiai pajutęs, jog yra visiškai išsisėmęs, o ir komanda buvo aptrupėjusi. Atėjo metas paleisti Pakutuvėnuose prieglobstį radusius žmones.
2019 metų sausį G. Numgaudis Kretingoje buvo paskirtas gvardionu. Pakutuvėnuose jį pakeitė kunigas Antanas Blužas, bet po metų Gediminas vėl sugrįžo atgal.
Vasaros metu Pakutuvėnuose pradėtos rengti įvairios stovyklos. Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba daugybę metų organizuoja stovyklas šeimoms, jaunimui, šlovintojams, Pranciškaus draugams. Šios stovyklos puikiai įsiliejo ir į Pakutuvėnų gyvenimą.
Shalom bendruomenė
2020 metais Pakutuvėnuose buvo įkurta Shalom bendruomenė, kurios nariai yra pasiskirstę po visą Lietuvą. Bendruomenės tikslas yra skelbti evangeliją, kalbėti apie Dievo pažadus, kviesti žmones į atgailą bei nešti susitaikinimą tarp žydų ir bažnyčios.
Šiuo metu ši bendruomenė vienija apie trisdešimt jai įsipareigojusių žmonių, kurie susirenka kas mėnesį, organizuoja stovyklas, jaunimo savaitgalius, vysto įvairias veiklas su vaikais, atvyksta lektoriai iš užsienio šalių.
Bendruomenės vadovė Agnė Vasiliauskaitė papasakojo savo pačios atsiradimo Pakutuvėnuose istoriją.
Prieš aštuonetą metų moteris atvyko čia į šeimų stovyklą, ieškojo gyvenimo prasmės visame kame, tik ne krikščionybėje. Šlovinimo vakaro metu atsiklaupusi ant kelių tarė: „Dieve, jeigu tu esi – parodyk man kelią ir padėk tikėti.“
„Nuo to vakaro mano gyvenimas pasikeitė aukštyn kojomis, ryte atsikėliau pradėdama tikėti Jėzų, su didžiuliu džiaugsmu širdyje. Net neprisimenu, kada buvau jautusi tokią vidinę pilnatvę. Nuo to laiko visada atvykdavau vasaros metu, jeigu čia vykdavo renginiai“, – pasakojo Agnė.
Moteris tuo metu dar gyveno Vilniuje. Karantino metu pradėjo dar karščiau melstis ir po truputį atėjo supratimas, kad privalo sugrįžti į Žemaitiją. Agnė pasakojo, kad niekada nebuvo svarsčiusi šios galimybės, nes pieš tai čia tarnavęs kunigas buvo gana skeptiškai nusiteikęs prieš Shalom bendruomenę.
Kai apsisprendė išeiti iš darbo ir susikrovusi daiktus atvyko į Pakutuvėnus, sužinojo, kad kunigas A. Blužas išeina ir į jo vietą grįžta G. Numgaudis.
„Mintyse vis svarsčiau, kaip nelogiška iš tokio miesto kaip Vilnius, kuris man ir taip buvo per mažas, svajojau apie Niujorką, važiuoti į kaimą. Neišdrįsau to padaryti, todėl butą išsinuomojau Klaipėdoje. Bet galiausiai prieš trejus metus atsikrausčiau į Pakutuvėnus“, – kalbėjo Agnė.
Anot jos, kaime daug įdomiau negu mieste, čia turi galimybę bendrauti su įvairiausiais žmonėmis: nuo narkomanų, kurie ateina pėsčiomis, iki verslininkų ar pasaulinio lygio lektorių.
Istorijos labirintais
Iki XVIII a. vidurio Pakutuvėnų kaimas priklausė Plungės parapijai. 1776 metais įsteigdamas Kulių parapiją vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis priskyrė jai dvidešimt tris Plungės parapijos kaimus, tarp jų ir Pakutuvėnus. Kurį laiką viena Pakutuvėnų kaimo dalis priklausė Kulių, o kita – Kartenos parapijoms. Pakutuvėniškiai šv. Mišias švęsti vykdavo į jiems patogesnę bažnyčią: Kulius, Karteną, Plungę, Kretingą, Šateikius.
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia Pakutuvėnų kaime, kairiajame Minijos krante, pastatyta 1943 metais. Šiandien sunku suprasti, kaip tai buvo įmanoma, kadangi Europoje tebevyko karas, o Lietuvoje jau buvo kilusi smarki sovietinimo banga.
Kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Plungę užėmė rusų kariuomenė, kunigas Povilas Pukys nerimaudamas, kad nebūtų sunaikinta Plungės bažnyčia, davė pažadą: jeigu Dievas apsaugos Plungę, jeigu miestas ir bažnyčia liks karo nepaliesti, tada jis šv. Antano garbei padės Pakutuvėnuose pastatyti bažnyčią. Visa laimė, kad Plungė išvengė karo padarinių, tad neliko nieko kito, kaip tik tesėti pažadą.
Vieta Pakutuvėnų bažnyčiai buvo parinkta ant kalvelės, tačiau tame plote bažnyčiai neužteko vietos. Kunigas P. Pukys kreipėsi į kaimyną Stanislovą Grigalauską, kad šis paaukotų ar parduotų sieksnį savo žemės bažnyčios kampui.
S. Grigalauskas davė žemės ne tik bažnyčios kampui, bet ir šventoriui, o prie šventoriaus krašto dar ir keliui nutiesti, kad galėtų privažiuoti laidotuvininkai. Taip pat skyrė žemės kapinėms padidinti. Pradėjus statybas buvo suręstas ir tiltas nuo bažnyčios per upelį į kleboniją.
1943 metų rugsėjo 26-ąją Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius naująją bažnyčią iškilmingai konsekravo, suteikdamas jai Šv. Antano Paduviečio titulą.