Naujausios
Žiemos saulėgrįža yra džiaugsmo šventė, per kurią švenčiamas simbolinis Saulės atgimimas. Saulei besileidžiant yra uždegami laužai ir ugnis kūrenama iki pat Saulės patekėjimo, simboliškai „uždegant“ Saulę, padedant jai šviesti kasdien vis ilgiau ir ilgiau. Žiemos saulėgrįža Lietuvoje nuo seno buvo žinoma dar kaip Elnio devyniaragio šventė.
Elnias devyniaragis – senovės lietuvių mitologinė būtybė, savo raguose nešantis dangaus kūnus. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties yra 9 paros, todėl jis taip ir vadinamas – devyniaragiu.
Sklinda legendos, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o sugrįžta tik per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią Saulę raguose, o kartu ir naują džiaugsmą, naują gyvenimą.
Elnio simbolis greičiausiai buvo garbinamas kaip totemas. Lietuviai elnius laikė dievo tarnais, tikėjo, kad elnias gali nukreipti ligas ir apsaugoti žmones nuo potvynių. Alkuose juos saugojo sargai. Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo visatą, dangų ir Mėnulį.
Skirtingose kultūrose žiemos saulėgrįža buvo švenčiama labai panašiai. Daugiausiai dėmesio skiriama apeigoms ir ritualams, stengiantis nugalėti tamsos jėgas, kurios apsilanko pasaulyje tamsiausiomis metų dienomis.
Daug senovinių ritualų, susijusių su žiemos saulėgrįža, išliko iki šiandienos. Kalėdų eglė irgi yra atkeliavusi iš tų laikų, kai pagoniškos tautos švęsdavo Jolę, puošdavo gyvybę simbolizuojantį medį.
Tradicija per Kalėdas keistis dovanomis, giedoti giesmes ir vaišintis šiek tiek primena aukojimo ceremonijas, o laužai, kurie būdavo užkuriami tam, kad apsaugotų žmones, padėtų bendrauti su dvasių pasauliu ir paslaptingomis anapusinio pasaulio jėgomis, tarsi persikūnija į šaltąsias liepsneles, žvakes ir fejerverkus, leidžiamus Naujųjų metų naktį.
Kadaise žiemos saulėgrįža būdavo švenčiama iki Kalėdų. Kūčių vakarienė – lyg žemos saulėgrįžos kulminacija. Senoliai sakydavo, kad tą naktį laikas ir erdvė praranda įprastus matmenis, todėl įmanomi ateities spėjimai, burtai.
Kaip tik dėl to po Kūčių vakarienės stalas likdavo nenurinktas. Motina barstydavo grūdus ant šeimos narių, ypač vaikų, o šeimininkas – trobos kampuose ir prie židinio. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės tą vakarą ateidavo pasivaišinti, o grūdai suteikdavo gyviesiems augimo, daiktams – ilgaamžiškumo.
Gruodžio 21-osios vakarą uždekime žvakutes, lemputes, kurkime židinį namuose ar laužą kieme, kad būtų kuo daugiau šviesos aplinkui. Švęskime Elnio devyniaragio šventę taip, kaip tai darė mūsų protėviai!