Naujausios
1523-aisiais Plateliuose jau buvo bažnyčia
Daug ir įdomios informacijos apie Platelių bažnyčią, jos istoriją, kunigavusius dvasininkus yra surinkęs žinomas šalies kraštotyrininkas bei istorikas Kazys Misius. Tuo buvo galima įsitikinti per ne taip seniai vykusią plateliškių sueigą, kurios metu Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, kultūrologė Aldona Kuprelytė skaitė istoriko parengtą pranešimą apie Platelių bažnyčios istoriją.
Į išties išsamų pranešimą sugulusi medžiaga byloja, jog Platelių valda nuo Vytauto Didžiojo valdymo laikų priklausė Kęsgailoms, bent jau taip teigia lenkų istorikas Gžegožas Blaščykas. „Tikėtina, kad tai įvyko po Melno taikos, pasirašytos 1422-ųjų rugsėjo 27-ąją. Ta valda (dėl kryžiuočių puolimų mažai apgyventa) buvo nuo Pajūrio palei Kuršą iki Platelių. Vėliau iš Platelių valsčiaus susidarė Palangos, Grūstės, Gargždų ir Kretingos valsčiai. Nebelikus tiesioginių Kęsgailų palikuonių, paskutinio tos giminės atstovo Stanislovo Stanislovaičio Kęsgailos testamentu Plateliai tapo valstybine valda“, – aiškina K. Misius.
Jo teigimu, Rimantas Jasas parengtame ir 1980-aisiais išleistame Pergamentų kataloge nurodo 1523-ųjų gegužės 15-osios Stanislovo Janavičiaus Kęsgailos testamentą, kuriame minima, kad jis palieka turtų ir Platelių bažnyčiai. Iš to akivaizdu, jog tais metais – 1523-aisiais – Plateliuose jau buvo bažnyčia.
Kaip rašo K. Misius savo pranešime, Stanislovo Kęsgailos sūnus, irgi Stanislovas, iš klebono žinojo, kad Platelių bažnyčią fundavo jo tėvas. Deja, nei Platelių bažnyčios įsteigimo dokumentas, nei jo nuorašas nerandamas. Matyt, neišliko.
Bažnyčia nuniokota
Kaip aiškina kraštotyrininkas, nuo žemaičių krikšto pirmosios bažnyčios buvo statomos valdovų, vėliau – ir kitų stambių žemvaldžių. Klebonų, vikarų ir bažnyčios tarnų išlaikymui būdavo užrašoma žemės amžinam naudojimui, skiriami mokesčiai iš dvaro. Iš XVI amžiuje Plateliuose klebonavusių dvasininkų žinomi šie: kunigas Jonas (pavardė nežinoma) (1528–1532 m.) kunigas Jonas Neliubovičius 1553–1564 m., o 1581 m. klebonavo kunigas Jokūbas Ilinskis.
Nors nuo 1534-ųjų Plateliai buvo valstybinė valda, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vadovai – katalikai, nedatuotame vyskupo Merkelio Giedraičio Žemaičių vyskupystės bažnyčių sąraše, istorikų datuojamame tarp 1592–1597 m., nurodyta išniekinta Platelių bažnyčia. 1597-aisiais Platelių laikytojas (seniūnas – aut.) Jeronimas Valavičius teigė, kad Platelių šventovę nuniokojo ankstesnis laikytojas – protestantas Vaitiekus Stabrovskis.
1585-ųjų liepos 9-ąją, perduodant Platelių valdą laikyti V. Stabrovskiui, sudarytame inventoriuje rašoma, kad priešais dvarą, ant kalvelės prie ežero, buvo bažnyčia, bet ji sugriuvusi ir rąstai supuvę, tiktai žymė likusi, klebonijos pastatai taip pat apgriuvę, be kunigo. Iš šių įrašų matyti, jog 1585-ųjų liepą nei Platelių bažnyčios, nei kunigo jau nebebuvo.
Atstatyta ir vėl sunaikinta
Kaip teigiama K. Misiaus pranešime, Platelių laikytoju J. Valavičius paskirtas 1597-aisiais. Tapęs vadinamuoju seniūnu, jis ėmė rūpintis, kad būtų padidinta Platelių bažnyčios fundacija (rėmimas lėšomis - red.). Bažnyčiai ir klebonijai priskirta daugiau žemės. Be to, iš visos Platelių valdos nuo kiekvieno dirbamo valako klebonui kasmet skirta mokėti po 4 lietuviškus grašius, leista žvejoti Beržoro ežere. Kita įdomi detalė – klebonui suteikta teisė prekiauti degtine, midumi bei alumi.
1609-aisiais Platelių laikytoju paskiriamas Andrius Valavičius. Jis pasirūpino, kad fundacija būtų dar labiau padidinta. Su tam tikromis sąlygomis to pasiekta.
1613-ųjų Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše pažymėta, jog būtent A. Valavičiaus rūpesčiu Plateliuose buvo atstatyta ir bažnyčia. Tiesa, šiai ilgai gyvuoti nebuvo lemta, mat, kaip istoriniai šaltiniai byloja, apie 1626-uosius į Šiaurės Lietuvą įsiveržė švedai, kurie sudegino Platelių miestelį, kartu ir bažnyčią. Kada ši bažnyčia atstatyta, nenurodoma. Tiktai rašoma, kad šventovė iškilo naujoje vietoje, prie kurios nusidriekė ir naujas miestelis.
1655-aisiais Žemaitija buvo užimta švedų kariuomenės. Viena tos kariuomenės įgula, kaip savo pranešime aiškina K. Misius, pasiliko žiemoti Plateliuose. Ar per šias kovas nukentėjo Platelių bažnyčia, žinių nerasta. Tačiau galima manyti, jog nauja Platelių bažnyčia buvo pastatyta arba bent remontuota po 1661 metų.
Per XVIII a. pradžios vidaus kovas ir nelaimingą Šiaurės karą Žemaitija labai nukentėjo. 1702-aisiais žygiuodama per Žemaitiją švedų kariuomenė buvo apsistojusi ir Plateliuose. Platelių klebonijai priklausą valstiečiai nesumokėjo švedų reikalaujamų prievolių, už tai švedai paėmė į nelaisvę Platelių kleboną Stanislovą Pacevičių. 1715 metų bažnyčios inventoriuje rašoma, kad klebonas buvo išpirktas Klaipėdoje, užstačius 100 talerių vertės bažnyčios sidabrą. Koks šio klebono tolesnis likimas, nepavyko sužinoti, į Platelius jis nebegrįžo.
Iškilo nauja šventovė
1711-aisiais Plateliuose klebonauti paskiriamas Mykolas Opulskis. Tuomečiam Platelių seniūnui nesirūpinant bažnyčios likimu, darbų ėmėsi būtent šis dvasininkas: jo rūpesčiu paramstytos sijos, dalis nuplėšto stogo uždengta šiaudais, o bažnyčios palivarke, kuris buvo senosios klebonijos vietoje, 1714 metais pastatytas malūnas. Tais pat metais prie klebonijos iškilo ir kepykla bei alinė.
1715 metų vizitacijos įrašuose Platelių bažnyčios vaizdas piešiamas itin niūrus – šventovė sena, be bokšto, dengta ąžuolinėmis malksnomis, dalį stogo iš pietų pusės nuplėšęs vėjas, vietomis išpuvusios grindys, išdužę langai. Bažnyčia tiek sukiužusi, kad žmonės su didele baime dalyvauja pamaldose.
Dar nykiau Platelių bažnyčia ir klebonija atrodė 1729 metais.
1729–1738 metais šventovę savo lėšomis šiek tiek aptvarkė klebonas Domininkas Sancevičius. O į Platelius atkeltas jaunas ir aktyvus klebonas Juozapas Vaitkevičius su parapijiečių parama 1744 metais miestelyje pastatė naują bažnyčią, kuri tebestovi ir šiandien. 1776-aisiais miręs Platelių medinukės statytojas J. Vaitkevičius palaidotas jos rūsyje, po šv. Juozapo altoriumi.
Tiesa, anot K. Misiaus, naujoji bažnyčia konsekruota 1777-ųjų rugpjūčio 30-ąją šventų apaštalų Petro ir Pauliaus titulu. Prieš 1792-uosius bažnyčia buvo rekonstruojama ir restauruojama. Šventovė buvo tvarkoma ir vėlesniais metais, o 1851 metų gruodį Alsėdžių vizitacijoje rašoma, kad praėjusią vasarą klebono rūpesčiu ir jo lėšomis, padedant parapijiečiams, ant senų pamatų, nekeičiant ankstesnės išvaizdos, pastatyta nauja bažnyčia. Perstatyta ir dalis klebonijos pastatų.
K. Misiaus teigimu, 1900 metų spalį Alsėdžių dekano vizitacijoje rašoma, jog Plateliuose iš naujos medžiagos ant pamūrytų pamatų pastatyta varpinė, kuri nudažyta aliejiniais dažais, bažnyčios koplyčių sienos suveržtos geležimis, naujais gontais uždengta pusė stogo, pusė lauko sienų apkalta naujomis lentomis, įsigyti lietvamzdžiai. Rašoma, jog reikalinga suremontuoti vargonus. 1901–1902 metais tvarkymo darbai buvo tęsiami, o po metų pastatyta ir nauja klebonija.
Gyvenimas klestėjo
Klebonaujant Ignotui Rubaževičiui, 1908 metais įsteigtas švietimo draugijos „Saulė“ Platelių skyrius. Gavus valdžios leidimą, dar tais pačiais metais atidaryta skyriaus lietuviška mokykla. Ji veikė iki 1915-ųjų. Mokytoją išlaikydavo klebonas, mokinių tėvams už mokslą mokėti nereikėjo.1908 metais duris atvėrė ir parapijos bibliotekėlė, veikusi „Saulės“ skyriaus vardu.
1912 metais, taip pat klebono pastangomis, įsteigtas Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Platelių skyrius. Jau kitais metais atidaryta to skyriaus arbatinė. Iki Pirmojo pasaulinio karo šio skyriaus vardu buvo surengti du lietuviški vaidinimai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai paėmė du Platelių bažnyčios varpus, kurių bendras svoris siekė 1 376 kilogramus.
Kita svarbi data – 1916-ieji, mat tais metais, gavus vietos žandarų leidimą, įsteigti jaunimui ir suaugusiems kursai, pavadinti „Saulutė“. Jų sumanytojas – Platelių vikaras, nuo 1914-ųjų ėjęs Platelių klebono pareigas, tuomet būsimas bažnytinės teisės daktaras, profesorius Petras Malakauskis. Jis pats kursuose dėstė tikybą ir lietuvių kalbą. Įsteigta ir nelegali jaunimo kuopelė, kurios susirinkimai vykdavo klebonijoje. Kuopelė leido rankraštinį leidinį „Saulutė“. Tai – ranka prirašytas mokyklinis sąsiuvinis. Išėjo ne mažiau 12-os numerių. 1917-aisiais, iškėlus kunigą P. Malakauskį į Vainutą, „Saulutės“ leidimas nutrūko.
Dar valdant vokiečiams, 1918-ųjų liepos 18–20 dienomis, Plateliuose lankėsi Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris sutvirtino 2056 asmenis. Miestelis buvo papuoštas vainikais ir tautinėmis vėliavomis. Bažnyčia irgi buvo išpuošta vainikais, virš bažnyčios durų taip pat plevėsavo tautinės vėliavos. Minėtas vyskupas antrą kartą Platelių parapiją vizitavo 1922-ųjų rugsėjį.
Apie 1923–1924 metus Plateliuose iškilo pastatyti parapijos namai su sale susirinkimams ir vaidinimams. 1920 metais Alsėdžių dekano pranešime nurodyta, kad Plateliuose veikė Amžinojo ir Gyvojo rožinio brolijos. Taip pat – Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, vienijęs 100 narių.
Maždaug 1928 metais įsteigtas Katalikų veikimo centro Platelių skyrius. Yra duomenų, jog tais pačiais metais pakeista dalis papuvusių bažnyčios grindų lentų, šventoriaus mūro tvora uždengta cinkuota skarda.
1938-ųjų balandžio 29-ąją Platelius vizitavo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Vizitacijos aprašyme teigiama, kad Platelių bažnyčios remonto darbai jau pradėti, o bažnyčios remontu rūpinasi klebonas Jonas Skirmontas. Visi bažnyčios taisymo darbai baigti 1939 metais.
Lietuvai netekus valstybingumo, buvo atiminėjama bažnyčių žemė, paliekami tik 3 hektarai. Tada ir pokario metais buvo nacionalizuojamos ir klebonijos. Pokario metais Platelių klebonija paversta mokykla. Kunigams leista gyventi špitolėje.
Net nacių valdymo metais veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Platelių skyrius, kurio vardu vykdavo ir kultūriniai renginiai. „1974 metais keliaudamas po Platelių apylinkes girdėjau iš žmonių, kad nacių valdymo metais vieną naktį Platelių varpinės varpai buvo nukabinti ir užkasti miške, taip išliko. Nacių valdžia irgi atiminėdavo varpus, juos gabendavo į Vokietiją. Per Antrąjį pasaulinį karą Platelių bažnyčia nenukentėjo“, – pranešime dėsto istorikas.
Klebonavo žinomi dvasininkai
Ten pat minima, jog 1958-aisiais Statybos ir architektūros reikalų komitetas Platelių bažnyčią su varpine paskelbė architektūros paminklais. Tų pačių metų rugpjūčio 10 dieną minėto komiteto Klaipėdos tarprajoninis skyrius apžiūrėjo Platelių bažnyčią ir surašė aktą. Juo klebonas įpareigotas uždengti naują stogą, pakabinti lietvamzdžius, iš lauko pusės pakeisti dalį papuvusių lentų, kuriomis apkalta bažnyčia, sutaisyti kupolą ir šventoriaus vartus.
1967-ųjų spalio 17-ąją prasiautusi audra dalį stogo nuplėšė, buvo apgadinta ir varpinė. Todėl prašyta leidimo remontuoti. Dar reikėjo pakeisti ir lietvamzdžius.
Architektūros istorikė Algė Jankevičienė rašo, kad 1983-aisiais bažnyčios stogas uždengtas šiferiu, o tai darkė darnią bažnyčios architektūrą.
Tais pačiais metais į Platelių šventovę įsibrovė piktadariai, kurie išplėšė šoninių altorių tabernakulius. Didžiojo altoriaus tabernakulio, kuris buvo apkaustytas plienine skarda, išplėšti neįstengė. Iš šoninio altoriaus pavogtas senas paauksuotas relikvijorius.
1990-ųjų birželio 12-ąją, kaip pranešime teigia istorikas, priimtas Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas. Vadovaujantis juo, parapijai grąžinta klebonija. O 1996-aisiais restauruota Platelių varpinė. Dalį reikiamų lėšų skyrė Kultūros paveldo departamentas, aukojo ir parapijiečiai.
Istorikas akcentavo, jog Plateliuose gyveno ir darbavosi žinomų kunigų, lietuvių rašytojų. Be jau minėto kunigo prof. P. Malakauskio 1845 metais Plateliuose klebonavo Antanas Janikavičius. Tais metais buvo išspausdinta jo išversta knyga „Mokslas krikščioniškas“.
1861–1863 metais Platelių altaristu buvo vienas iš trijų brolių kunigų – Vincentas Juzumas. Jis parašė ir išleido kelias lietuviškas religines knygeles, o 1864-aisiais – „Naują žemaitišką elementorių“.
„Norisi tikėti, kad ateityje Platelių bažnyčia ir parapija sulauks atskiros monografijos“, – pranešimo pabaigoje teigė kraštotyrininkas K. Misius.
