Naujausios
Iki šiol tokios knygos nebuvo
Sveikindama plungiškius, panorusius penktadienio vakarą paskirti pažinčiai su iš mūsų krašto kilusiu neabejotinai vienu žymiausių ir universaliausių Lietuvos muzikų, atstovaujančiu Lietuvai Europoje ir visame pasaulyje, bei su ne taip seniai dienos šviesą išvydusia knyga „Vyšnia džiazo sode“, laikinai Plungės viešosios bibliotekos direktorės pareigas einanti Gintarė Gurevičiūtė sakė, jog nėra nieko smagiau už galimybę pabendrauti su žmonėmis, kurių dėka ir gimė knyga.
Ir išties, knygos pristatyme dalyvavusieji turėjo progą pabendrauti tiek su pačiu knygos herojumi P. Vyšniausku, tiek su jos autoriumi V. Švoba bei Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vadovu Artūru Mickevičiumi.
Saujelė plungiškių iš pirmų lūpų išgirdo ne tik muzikos virtuozo biografijos vingius, atvedusius iki prestižinių pasaulio koncertų salių, bet ir pasimėgavo užburiančiomis maestro saksofono melodijomis.
Ir nors knyga „Vyšnia džiazo sode“ jau pristatyta Vilniuje, Anykščiuose ir Panevėžyje, Plungėje vykęs pristatymo renginys buvo kitoks – į jį profesorius vyko jausdamas jaudulį, juk Plungė – jo gimtasis miestas, kur jį visi pažįsta.
„Kituose miestuose aš galėjau apie Petrą pliurpti bet ką ir visi tikėjo. Čia apie Petrą nebepapasakosi, nes gali iškilti visi blogi reikalai, ką jis yra per gyvenimą pridaręs“, – juokavo centro vadovas A. Mickevičius ir pirmiausia kreipėsi į knygos autorių, prašydamas prisiminti, kaip gimė mintis parašyti būtent tokią knygą.
V. Švoba pasakojo, jog vaikščiodamas knygynuose ne sykį ieškojo knygos apie džiazą, tačiau nerado. „Ne tik tokios knygos neradau, bet ir nė žodelio apie didįjį žemaitį. Sėdau ir parašiau“, – supaprastindamas daug laiko, susitikimų ir pokalbių pareikalavusį procesą kalbėjo autorius.
Kuo toliau, tuo dažniau į gimtinę
V. Švobos įdėtas darbas puikiausiai atsispindi knygos puslapiuose, į kuriuos suguldytas ekspresyvus pasakojimas apie žymų džiazo muzikantą. Knygoje savo įžvalgomis, prisiminimais dalijasi visas būrys šalies menininkų, atskleidžiama Lietuvos džiazo istorija, supažindinama su jos kūrėjais, išskirtiniais kultūros įvykiais, meno pasaulio savitumu.
Muzikos virtuozo, pirmojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedros profesoriaus P. Vyšniausko biografijos vingiai atskleidžiami itin kūrybiškai, o knygos stilius ir dvasia nesileidžia įspraudžiami į jokius rėmus. Kaip atkreipė dėmesį svečiai, ši knyga išskirtinė tuo, kad ją galima skaityti nuo bet kurio puslapio. Kiekvienas sakinys liejasi tarsi džiazas – laisvai ir galingai.
Žinoma, didžiausias dėmesys knygoje skiriamas P. Vyšniauskui. Kaip sakė A. Mickevičius, maestro leidinyje piešiamas jau labai šviesiomis spalvomis, todėl jis klausė plungiškio, ar jis išties nėra nieko blogo per gyvenimą iškrėtęs, kažko pridaręs būtent gimtojoje Plungėje.
Pagrindinis knygos herojus ilgai kraipė galvą, bandydamas prisiminti, kokią blogybę galbūt yra iškrėtęs, tačiau nesėkmingai. „Plungė mane traukia sugrįžti. Kuo tolyn, tuo dažniau. O visos blogybės susijusius su tuo, ką bandai padaryti ir tau nepavyksta, – prisimindamas pradžią, kai pradėjo mokytis groti, pasakojo maestro. – Net paprasčiausią gamą sugroti buvo sudėtinga, garsai tiesiog rėžė ausį. O mūsų mamytė, kurios keturi vaikai iš penkių lankė muzikos mokyklą, visų tų klaikenybių, virdama mums sriubą, turėjo klausytis.“
Bet kuo toliau, tuo būsimajam profesoriui groti sekėsi vis geriau. Jis pamažu taip įsiliejo į tuomet itin aktyvų Plungėje muzikinį gyvenimą, kad vos spėjo suktis. Plungiškis tikino, jog net neįmanoma suskaičiuoti, kiek vestuvių yra grojęs. „Tai muzikantui buvo didžiausia praktika. Mes nedainavome šventėse, mes grojome instrumentinę muziką, o žmonės, žinodami melodiją, patys dainuodavo, ką šiandien sunku įsivaizduoti“, – prisiminimais dalijosi P. Vyšniauskas.
Nors A. Mickevičiui taip ir nepavyko plungiškį iškvosti apie iškrėstas niekšybes, pora jų išdavė renginyje dalyvavęs jo bičiulis, priminęs, kaip P. Vyšniauskas drauge su Andriumi Kulikausku, su kuriuo tuo metu muzikavo, buvo sugadinę kultūros namų pianiną, į klavišus prismaigstydami smeigtukų, sulaužę kėdes. Šias šunybes maestro prisiminė su šypsena ir juokavo, jog kėdes laužė ne šiaip sau, o norėdami išgauti kažkokį garsą.
Muzikinio kelio vingiai
Renginio metu apžvelgtas visas maestro muzikinis kelias – nuo pirmųjų netvirtų muzikinių žingsniukų pučiant gamą iki pasirinkimo groti džiazą, pasirodymų didžiosiose pasaulio scenose. Kalbėta ir apie pelnytą, bet atsisakytą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, pasiliekant tik garbingą įvertinimą, sentimentus Plungei ir jos žmonėms, linksmus nutikimus, lydėjusius muzikiniame kelyje. Ypač P. Vyšniauskui įsiminė grojimai vestuvėse, kurie tapo gera mokykla jaunam muzikantui įvairiomis prasmėmis.
P.Vyšniausko, kaip džiazo muzikos atlikėjo, kelyje būta ir kitokių įdomių posūkių – koncertai bažnyčiose, duetai su birbynininku Antanu Smolskumi, garsia atlikėja Veronika Povilioniene. „Su Veronika susipažinome netikėtai – tame pačiame laive plaukėme į Norvegiją. Ji uždainavo, pagautas impulso pritariau saksofonu. Taip ir susipažinome. Vėliau su Veronika aplankėme gal 30 šalių. Tas mūsų muzikinis bendravimas buvo labai prasmingas“, – pasakojo plungiškis.
Susirinkusiuosius P. Vyšniauskas džiugino ir saksofono muzika, tapusia fonu vis užplūstančioms akimirkoms iš praeities. „Kai atvažiuoju į Plungę, yra tokių vietų, pro kurias praėjus kažkas suvirpa, grįžta prisiminimai, buvę grojimai. Einu ten – čia grojau, einu kitur – ir čia grojau. Kur eini, prisimeni kažkokius muzikinius bandymus, ieškojimus. Šiandien kūrinių bagažas mano kūne – didžiulis, jis tris kartus didesnis už jūsų biblioteką“, – jautriai kalbėjo P. Vyšniauskas ir tikino, jog vos tik pradėjęs groti jautė, kad yra savame kelyje. Todėl profesorius, dirbantis su jaunimu, ragino leisti jaunam žmogui pačiam rinktis, kas jam patinka, nes tik tada galima tikėtis sėkmės.