Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pasitinka 90-ąjį gimtadienį

„Žemaičio“ nuotr.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia tituluojama viena didžiausių Lietuvoje
Plungės miesto bažnyčia, didingai stovinti Babrungo kairiajame krante, yra tituluojama viena didžiausių bažnyčių Lietuvoje. Jos bokštai matosi iš tolybių, o vargingos, kone tris dešimtmečius trukusios statybos tik dar kartą parodo, koks yra stiprus tikintis žmogus.
Rugsėjo 24-ąją minėsime 90-ąsias bažnyčios metines, o šiandien „Žemaičio“ skaitytojams norime priminti jos sudėtingą atsiradimo istoriją.
Taip atrodė senoji – medinė – bažnyčia ir šalia jos didingai stovinti naujoji

Istorijos tėkmėje – net kelios bažnyčios

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 1570 metais Plungės bažnyčios statyboms buvo paskirta fundacija – turto užrašymas visuomenės naudai, o prabėgus dvidešimčiai metų, toji fundacija atiteko evangelikams reformatams.

Pirmoji katalikų bažnyčia, spėjama, galėjo būti koplyčia, Plungėje pastatyta 1617 metais. Tam, kad būtų garantuotas jos pilnas išlaikymas, bažnyčiai buvo paskirtas Kapsūdžių kaimas su 47-iais valakais žemės. Kleboną, gerai mokantį lietuvių ir žemaičių kalbas, surasti, įkurdinti Plungėje ir jį patvirtinti, Žygimantas III oficialiai savo rašte nurodė Jeronimui Valavičiui ir jo žmonai.

Ši pirmoji katalikų bažnyčia Plungėje stovėjo neilgai. Jau 1674-aisiais Plungės seniūnas Martynas Krišpinas-Krišenšteinas pradėjo rūpintis naujos katalikų bažnyčios statyba, ją pats ir finansavo.

Naująją bažnyčią 1687-aisiais, spalio 2-ąją, konsekravo vyskupas Kazimieras Pacas. Šioji bažnyčia stovėjo dvigubai ilgiau nei ankstesnioji –120 metų.

Dabartinės bažnyčios pirmtakė buvo 1797 metais pastatyta medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1810-aisiais ji buvo pašventinta vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio. Jo pastangomis į Plungės šventovę pavyko perkelti stebuklinga laikyta Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, iki tol stovėjusią pakelėje į Žarėnus.

Grafų Zubovų indėlis

Grafams Zubovams ėmusis iniciatyvos, 1850 metais šalia bažnyčios pastatyta varpinė su trim varpais, iš kurių iki šių dienų yra išlikęs tik vienas. Jis buvo išlietas 1646 metais, bet 1812-aisiais gaisro metu suskilo, todėl nebeskamba. Kitus du varpus Pirmojo pasaulinio karo metu nukabino ir išsivežė vokiečių kareiviai.

Grafai Zubovai pasirūpino ir tuo, kad senosiose Plungės kapinėse būtų pastatyta Visų Šventųjų koplyčia su laidojimui skirtais rūsiais – ji tebestovi iki šiol.

Na, o 1899 m. pradėta rūpintis naujos – mūrinės – bažnyčios statybomis. Organizacinių darbų ėmėsi parapijos administratorius kunigas Adomas Paulauskas, o finansinę paramą ir statybinių medžiagų skyrė Plungės dvaras.

Net 137-erius metus išstovėjusi medinė bažnyčia galiausiai buvo nugriauta, o 1934-aisiais metais jau stovėjo naujoji bažnyčia.

Varganos bažnyčios statybos

Dabartinę bažnyčią 1933-iųjų rugsėjo 24-ąją konsekravo vyskupas Justinas Staugaitis, bet jos vidaus įrengimas užtruko dar septynerius metus.

Bažnyčios statybos truko ilgai, mat 1902-aisiais, pakirstas ankstyvos ir sunkios ligos, mirė pagrindinis fundatorius kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jo našlė Marija Oginskienė kategoriškai atsisakė toliau remti bažnyčios statybą, o galiausiai prasidėjo daugelį nuskurdinęs Pirmasis pasaulinis karas.

Parapija neįstengė finansuoti tokios didžiulės bažnyčios statybos darbų, tad buvo nuspręsta keisti projektą, siaurinti jau anksčiau paruoštus pamatus ir atsisakyti bokštų.

Plungės miesto bažnyčia yra viena iš didžiausių bažnyčių Lietuvoje, jos ilgis siekia net 75 metrus, neogotikinei architektūrai būdingas romaninio stiliaus planas ir detalės.

Vytauto gatvės posūkyje išlikusi ir klasicistinio stiliaus varpinė, išsiskirianti taisyklingomis proporcijomis ir griežtomis formomis. Ant varpinės fasado galima pamatyti jos fundatorių grafų Zubovų herbą su užrašu „Istejgi Jo milesta Grati Zubows su padiejemu parapijonu – metusi 1850“.