Naujausios
Gamtos vaikas
Apie pirmuosius savo bandymus prakalbinti medį S. Riauba yra pasakęs: „Nieks tuo darba monės nemuokėna. Nieks nesakė, nalėipė – dėrbk. Pamatiau švėntoulelius, sakau – padarīso ė aš. Vėina dėrbo, matau – negerā. Dėrbo ontra, treti, ketvėrta… Lig dešimtėis varīso – tor ėšētė. Žmuogos padarė, tad vuo diel kuo aš negalio?”
Pati meistro gyvenimo istorija primena pasaką. Gimė 1904 metais lapkričio 13 dieną Plungės rajone, Godelių kaime. Būdamas dar visai mažas S. Riauba išeidavo į laukus piemenauti. Anksti neteko savo mylimos mamos, tėvo neturėjo, tad prieglobsčio teko prašytis pas dėdę, kuris tuoj pat jaunuolį pristatė prie sunkių ūkio darbų.
Drožinėti jo niekas nemokė – savarankiškai domėjosi, atkakliai bandė ir kopijavo Žemaitijoje itin paplitusius kryžius bei koplytstulpius. Reikia pripažinti, kad jaunam, vos šešiolikos metų sulaukusiam, vaikinui susidraugauti su medžiu pavyko ne iš karto. Tik dėka tvirto užsispyrimo, savo naujai atrasto pomėgio nebepaleido iš rankų.
S. Riauba buvo tikras gamtos vaikas, tai atsispindi net jo kūryboje. Be to, visuose darbuose juntama gili lietuvių liaudies skulptūros tradicija.
Antano SUTKAUS nuotrauka
Pirmaisiais jo darbais ėmė domėtis vietinės kaimo moterėlės. Pamačiusios, kokius unikalius darbus gamina, įsigeidė ir savo namuose turėti medinių šventuolėlių: Barborų, Izidorių, Jurgių, Antanų.
Bet pirmiau nulėkdavo į bažnyčią pašventinti, kad nelaimės savo trobon neprisišauktų – juk skulptūras drožė mergos vaikas...Tačiau laikui bėgant S. Riauba pritapo ir kaime tapo savas.
Talento pripažinimas ir šlovė
S. Riaubos stebėtiną talentą ir originalumą pirmoji pastebėjo ir įvertino, bei padėjo į menininkų būrį įsilieti Platelių mokytoja Stanislava Andriuškaitė. Be tradicinių skulptūrėlių, godeliškis dar kūrė folkloro tema: įvairius pasakų ir legendų herojus, velnius, raganas, karalaites, sparnuotus slibinus, mitines būtybes. Taip pat drožė žemaitiškoms tradicijoms būdingas Užgavėnių kaukes, kurios vėliau pasklido po visą Lietuvą.
1959 metais S. Andriuškaitė liaudies meistrų meno parodoje visuomenei pirmą kartą pristatė savitą medžio meistrą S. Riaubą. Taip godeliškis sulaukė didelio pripažinimo – jo darbai per trumpą laikotarpį buvo eksponuoti dvidešimtyje parodų.
S. Riauba netruko susidomėti Vilniaus, Telšių, Plungės muziejai, nemažą dalį jo darbų įsigijo privatūs kolekcionieriai, o dar koks nesuskaičiuojamas kiekis drožinių išsibarstė po platųjį pasaulį.
Amžinojo poilsio atgulė Beržore
Skurdžiai ir dažniausiai pusbadžiu gyvenęs Godelių kaime, vėliau prieglobsčio ieškodavęs tai vienur, tai kitur pas geros dūšios žmones, paskutinius savo gyvenimo metus S. Riauba praleido liaudies meistrų Jonušų sodyboje. Čia toliau kūrė savo šedevrus ir kartu padėjo šeimininkams.
Amžinojo poilsio S. Riauba atgulė 1982 metais Beržoro kapinėse, jo kapą paženklino liaudies meistro Vytauto Ulevičiaus sukurtas antkapinis paminklas, o šalia iškalti ir poeto Eduardo Mieželaičio žodžiai: „Sėdi nedidelis kaukas Riauba, paskutinis Žemaičių stabmeldys... Ir gal paskutinis burtininkas...“
Tik po mirties, 2012 metais, atstačius svirną Bukantėje, S. Riauba buvo pagerbtas kaip nusipelnęs liaudies meistras. Čia jam buvo paskirta garbinga vieta, kurioje sutilpo drožiniai, eskizai ir jį menantys buities daiktai.
Nemaža dalis S. Riaubos kūrinių saugoma keliuose Vilniaus muziejuose, Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, dalis yra patekę į privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje.
Nuo 2001 metų Plungės kultūros centas vykdo projektą „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“, kurio akcentas yra paroda-konkursas S.Riaubos premijai laimėti. Konkurse varžosi gabiausi jaunieji skulptoriai, grafikai, tapytojai ir amatininkai. Šie konkursai įtraukia viso Žemaitijos regiono jaunuosius talentus tęsti ir puoselėti tautodailės tradicijas.