Naujausios
Renginį pradėjusi bibliotekininkė Ingrida Jonuškienė V. Pronckų pristatė kaip itin aktyvų šios miesto bibliotekos renginių dalyvį, tik šį kartą jis – ne tarp žiūrovų, o atėjo papasakoti apie save.
Panašu, kad V. Pronckų daugelis Plungėje pažįsta, nes dar prieš renginį miesto bibliotekoje neliko nė vienos tuščios kėdės. Atvyko būrelis Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narių, taip pat buvusių bendradarbių bei esamų draugų ir net vienas kitas renginio kaltininko kūrybos gerbėjas.
O kad V. Pronckus – kūrybingas žmogus, buvo galima suprasti vien iš to, kad jis pats sudėliojo visą renginio scenarijų, parinko jam muziką, paruošė eilių apie „senvaikio“ dalią ir pasakojimų apie gyvenime patirtus iššūkius, likimo siųstas pamokas, atrastą tikėjimą ir didelės ištvermės pareikalavusias piligrimines keliones.
Plungiškis pasakojo esantis tikras žemaitis – čia gimęs ir užaugęs. Abu tėveliai buvo baigę aukštuosius mokslus. Mama jaunystėje šoko baletą, vaidino Rietavo dramos teatre, tėvelis kilęs iš Laukuvos, senelis buvo vietinis knygnešys, o močiutė – kaimo daraktorė. Tad nėra ko stebėtis, kad iš savo tėvų ir senelių V. Pronckus paveldėjo meilę menui, gamtai ir grožiui.
„Kai mokiausi mokykloje, labai nemėgau poezijos, eilėraščių, bet gyvenimas kiekvienam iš mūsų siunčia įvairius išbandymus. Aš – ne išimtis. Dabar galiu pasakyti drąsiai ir atvirai, kad susidomėjau kūryba, 30 metų nevartoju alkoholio, atradau tikėjimą, kuris mane prikėlė naujam gyvenimui“, – pasakojo plungiškis.
Vedamas karšto tikėjimo V. Pronckus tapo piligrimu, pėsčiomis išmaišė visą Lietuvą ir net dalį Europos. 2003 metais iš Vilniaus iškeliavo į Romą. Savo kojomis perėjęs Lenkiją, Slovakiją, Slovėniją ir Austriją, sukorė daugiau kaip tris tūkstančius kilometrų.
Kita įspūdinga kelionė buvo 2010 metais, kada su nedidele grupele piligrimų iš Šiluvos autobusu išvyko į Prancūzijos miestą Lurdą. Iš ten liepos 12 dieną piligrimai jau pėsčiomis patraukė į kelią ir lygiai po mėnesio, rugpjūčio 12 dieną, pasiekė galutinį kelionės tašką – Fatimą, esančią Portugalijoje.
Plungiškis prisiminė, kad kelionių metu buvo sudėtinga nešti kryžius per kalnus, kopti pačiam plieskiant kaitriai saulei ir kartu padėti bendrakeleiviams. Bet kiekviena piligriminė kelionė suteikė neįkainojamą galimybę nusilenkti Popiežiui ir gauti jo palaiminimą. Be maldos ir kryžiaus, pasak V. Pronckaus, to padaryti būtų buvę neįmanoma.