Naujausios
Vizualaus meno kūrėjas Ž. Kempinas Lietuvą paliko ir JAV įsikūrė 1997 metais. Bet prieš tai, 1996-aisiais, savo dirbtuvėse Vilniuje sumanė lieti bičiulių, pažįstamų, kuriančių žmonių veido atliejas iš gipso.
Kaip pasakojo prieššventinį šeštadienį Plungėje šį sumanymą pristačiusi A. Trakšelytė, pats procesas buvo gana gąsdinantis. Menininkas visus guldydavo ant grindų, į burną įstatydavo du šiaudelius, o veidą uždrėbdavo trim kilogramais gipso. Nejudant ir kvėpuojant pro šiaudelius reikėdavo taip išbūti kelias minutes, kol gipsas sukietės, o tada bandyti nukrapštyti jį nuo veido. Pasak dailėtyrininkės, tąkart naudotas tam nepritaikytas gipsas, todėl pasiryžę šiam eksperimentui likdavo ir be antakių, ir be blakstienų. Tiesa, ne visi sulaukdavo proceso pabaigos – dažnas imdavo braukti šlapią gipsą nuo veido procesui nė neįpusėjus.
Sykį viešėdama Niujorke ir lankydama Ž. Kempiną A. Trakšelytė pasakojo ir pati sulaukusi siūlymo išbandyti šią procedūrą. „Mėgstu visokias avantiūras, bet, reikia prisipažinti, pats procesas nebuvo labai malonus. Kvėpuoji tris minutes per šiaudelius ir jauti, kaip gipsas po truputį stingsta, o tu svarstai, ar sustingusį jį pavyks tau nuplėšti nuo veido“, – įspūdžiais dalinosi dailėtyrininkė.
Ji pasakojo tada ir išgirdusi iš Ž. Kempino, kad jis norėtų grįžti prie šio projekto. Pasibaigus sovietmečiui, kai menininkas pradėjo gaminti atliejas, portreto žanras buvo itin nepopuliarus, bet per kelis dešimtmečius situacija smarkiai pasikeitė. Šiandien turim masinę asmenukių kultūrą, o portretą naudojam reprezentacijai.
Moteris ėmėsi kuruoti projekto rekonstrukciją. MO muziejuje Vilniuje buvo įkurtos improvizuotos dirbtuvės, sukonstruotas gultas, kad žmonių nebereikėtų guldyti ant žemės, pasirūpina kokybiškesniu gipsu, labiau draugišku žmogui. Sutrumpėjo ir gipso stingimo laikas.
Per beveik mėnesį nulietos 96 gipso kaukės. A. Trakšelytė papasakojo vieną įsimintinesnių atvejų, kada režisierius Ignas Jonynas pareiškė praktikuojantis kvėpavimo pratimus ir norintis savo kaukę liedintis be šiaudelių kvėpavimui. „Būta sumaišties, bet Žilvinas ėmėsi šito, prieš tai padaręs bandomąją versiją. Pavyko šitą įgyvendinti per dvi minutes. Nuėmus kaukę Ignas pasakė, kad būtų galėjęs dar kurį laiką pabūti nekvėpavęs“, – pasakojo dailėtyrininkė.
Pabaigus darbus MO muziejuje, surengta gipso kaukių paroda. Kas spėjo ją pamatyti patvirtins, kad priėjus prie kiekvienos atliejos buvo smagu paspėlioti, kieno tai kaukė, nes projekte sudalyvavo daug garsių žmonių.
Visą gruodžio mėnesį A. Trakšelytės atlieja, kaip minėta, eksponuota Plungėje, Vieno kūrinio galerijoje. Simboliška tai, kad dailėtyrininkė su bičiule Milena Černiakaite Vilniuje taip pat yra įkūrusios vieno kūrinio galeriją, tad plačiau papasakojo ir apie šį sumanymą.
Na, o plungiškiams rūpėjo išgirsti ir tai, ar Ž. Kempinas dar apsilanko savo gimtajame mieste. A. Trakšelytė papasakojo, kad menininkas artimųjų Plungėje nebeturi: tėvai gyvena Klaipėdoje, sesuo – Vilniuje. Dailėtyrininkė užsiminė viena ausimi girdėjusi, kad jo kūrinį ketinama pristatyti Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, vasarą vyksiančioje Pasaulio žemaičių dailės parodoje, tačiau sakė negalinti to nei patvirtinti, nei paneigti.
VšĮ „Vandens bokštas“ projektą „Vieno kūrinio galerija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Rėmėjai – Plungės rajono savivaldybė ir laikraštis „Žemaitis“.