Ray Bartkus: „Pamačius Plungę gimė ambicija“

– Mums su­si­ti­kus pri­si­statė­te Rim­vy­du, nors pa­sau­ly­je esa­te ži­no­mas kaip Ray Bart­kus.

– Taip, Lie­tu­vo­je daž­niau esu Rim­vy­das (šyp­so­si – aut.).

– Nuo 1991 m. gy­ve­na­te JAV, tačiau ne­pa­mir­šo­te nei Lie­tu­vos, nei to, kad tu­ri­te ir že­mai­tiškų šaknų.

– Ma­no se­ne­lis gy­ve­no Razmų kai­me, prie Švėkšnos. Vai­kas būda­mas ten leis­da­vau va­sa­ras. Iki šiol esu iš­sau­gojęs kai­miš­ko gy­ve­ni­mo vien­kie­my­je, me­daus ir šie­no, ski­land­žių kva­po pri­si­mi­ni­mus.

– O ar te­ko prie­š tai lan­ky­tis Plungė­je?

– Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad anks­čiau ne­su čia buvęs. Pirmą­kart ap­si­lan­kiau pra­ėjusį kovą. Bu­vom su­si­tikę su Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­riu­mi bei Sa­vi­val­dybės at­sto­vais. Ta­da ir su­kir­tom ran­kom dėl šio pro­jek­to.

Nors pir­ma­sis kon­tak­tas įvy­ko kiek anks­čiau. Manęs pa­klausė, ar galė­čiau iki va­sa­ros kažką su­kur­ti Plun­gei. Ži­nau, kiek lai­ko ir fi­nan­si­nių sąnaudų rei­ka­lau­ja di­des­ni pro­jek­tai, todėl pa­sa­kiau, kad tik­rai ne­įma­no­ma pa­da­ry­ti nie­ko rim­tes­nio per pus­metį. Rei­kia ma­žiau­siai metų. Bu­vo min­tis at­vež­ti sa­vo dar­bus iš JAV, bet vėl – būtų la­bai bran­gi lo­gis­ti­ka.

Su tuo klau­si­mu gal­vo­je nu­ėjau mie­go­ti, o kitą rytą ki­lo min­tis, kad reikėtų kreip­tis į MO mu­ziejų, esantį Vil­niu­je, ku­ris yra įsi­gijęs ma­no „Sodų“ ins­ta­lia­ciją.

– Ši ins­ta­lia­ci­ja 2018 me­tais ke­lia­vo po Ame­ri­kos vals­ti­jas, ne­šda­ma ži­nią apie vals­tybės at­kūri­mo 100-metį mi­nin­čią Lie­tuvą. Tik Lie­tu­vo­je jos, jei ne­klys­tu, ne­sa­te dar eks­po­navęs?

– „Sodų“ ke­lionė po Ame­riką pra­si­dėjo Va­šing­to­no trau­ki­nių sto­ty – įspūdin­ga­me pa­sta­te, pro kurį kas­dien praei­na ko­ne šim­tas tūkstan­čių žmo­nių. To­kios erdvės pa­si­rin­ki­mas pa­si­tei­si­no – ins­ta­lia­ci­ja su­laukė ne­ma­žai spau­dos ir te­le­vi­zi­jos dėme­sio, tad daug JAV gy­ven­tojų iš­gir­do apie 100-metį mi­nin­čią Lie­tuvą.

„So­dai“ bu­vo eks­po­nuo­ti ne vie­na­me JAV mies­te, o štai Lie­tu­vo­je jų iki šiol iš­ties dar nie­kas ne­matė. Instaliaciją įsi­gijęs MO mu­zie­jus ne­tu­ri di­delės erdvės to­kiam kūri­niui, todėl sau­go­jo iš­rinktą sa­vo sau­gyk­lo­je. Džiu­gu, kad Že­mai­čių dailės mu­zie­jui pa­vy­ko su­si­tar­ti su MO mu­zie­ju­mi ir štai da­bar esa­me at­si­vežę „So­dus“ į Plungę, be­li­ko su­rink­ti.

– Jie bus eks­po­nuo­ja­mi žir­gy­no salė­je?

– Taip. Pirmą­kart lan­ky­da­ma­sis Plungė­je pa­ma­čiau be­bai­giamą at­nau­jin­ti žir­gyną. Jei ne­klys­tu, Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius turė­jo vi­ziją, kad jo salė­je galėtų vyk­ti mo­der­naus me­no, di­des­nių ga­ba­ritų ins­ta­lia­cijų pri­sta­ty­mai.

Kiek ži­nau, net ir Vil­niu­je erd­vių sa­lių pa­si­rin­ki­mas – la­bai men­kas. Galbūt tik Na­cio­na­linė dailės ga­le­ri­ja ir Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ras to­kias tu­ri. Tad jūsiškė žir­gy­no salė ga­li būti di­de­lis mies­to tur­tas. Ji leistų pri­trauk­ti me­ni­nin­kus eks­po­nuo­ti di­de­lio for­ma­to dar­bus.

– Ta­čiau tai ne­bus vie­nin­telė jūsų ins­ta­lia­ci­ja, ku­rią iš­vy­si­me Plungė­je?

– Iš vi­so per sa­vaitę pla­nuo­ja­me su­mon­tuo­ti ke­tu­rias ins­ta­lia­ci­jas. At­vykęs pra­ėju­sią žiemą į Plungę pra­dėjau domė­tis, koks tai mies­tas ir ką jūs čia tu­rit. Pa­ma­čiau par­ką ir jūsų Plungės jūrą. Pa­gal­vo­jau, o kodėl ne­pa­da­ry­ti dau­giau ins­ta­lia­cijų. Gimė tam tik­ra am­bi­ci­ja, nes man ap­skri­tai ne­įdo­mu eks­po­nuo­ti tuos pa­čius dar­bus, ku­riuos jau kaž­kur kaž­ka­da rod­žiau. Ta­da pa­si­siū­liau, ar ga­li­ma būtų pa­da­ry­ti naujų da­lykų par­ke ir Plungės jūro­je.

Vie­nai ins­ta­lia­ci­jai bus rei­ka­lin­ga saulės švie­sa. Ti­kiuo­si, bus tų saulėtų dienų, nes kol kas čia pas jus ap­si­niaukę. 

Į M. Ogins­kio rūmų fa­sadą pa­si­tel­kus veid­rod­žius bus nu­krei­pia­mi saulės spin­du­liai. Že­mei su­kan­tis ap­link saulę, tie at­spind­žiai ke­liaus rūmų fa­sa­du. Todėl šią ins­ta­lia­ciją pa­va­di­nau „Saulės ta­kas“.

Par­ke tu­ri­te nuo­sta­bią ąžuolų gi­raitę, ke­ti­na­me ją ap­švies­ti, kad ap­si­lan­kius tam­siuo­ju pa­ros me­tu, būtų ga­li­ma iš­vys­ti tam tikrą šviesų ir šešė­lių žaismą. Tai bus ins­ta­lia­ci­ja „Vai­ni­kai“. Na, o ket­virtąją ins­ta­lia­ciją iš­vy­si­te su­mon­tuotą ant Plungės jūros van­dens. Ji va­din­sis „Til­tai“.

– Įdo­mu tai, kad mūsų mies­te kaž­ka­da iš­ties dis­ku­tuo­ta apie būti­nybę per šią užt­vanką nu­ties­ti tiltą. La­bai sim­bo­liš­ka, kad sa­vo ins­ta­lia­ci­jai pa­si­rin­ko­te būtent šią vietą ir dar ją pa­va­di­no­te „Til­tai“.

– Ši­to ne­ži­no­jau (šyp­so­si – aut.). Bet pa­matęs Plungę nu­ste­bau, kad jūs esa­te la­bai tur­tin­gi geog­ra­fi­ne pra­sme. Čia yra kalvų, yra lygumų, yra van­dens tel­ki­nys ir šim­ta­me­tis par­kas. Kur­da­mas vi­sad gal­vo­ju ir į atei­ty, kas galėtų būti. Plungė su to­kiu tur­tin­gu pei­za­žu ir sa­vo gam­ti­niais tur­tais galėtų tap­ti pui­kia plat­for­ma di­delėms šiuo­lai­ki­nio me­no ins­ta­lia­ci­joms. Tai galėtų būti net kas­me­ti­nis fes­ti­va­lis, ku­ris su­trauktų me­ni­nin­kus iš­nau­do­ti tas erd­ves sa­vo dar­bams eks­po­nuo­ti.

Kiek­vie­nas mies­tas tu­ri sa­vo­tišką po­ten­cialą. Štai Ma­ri­jam­polė­je ne­be pir­mus me­tus vys­to­me sienų ta­py­bos pro­jek­tą. 

Iš­vydę tai kai ku­rie mies­tai kvietė at­vyk­ti pas juos tą pa­tį da­ry­ti, bet, ma­no su­pra­ti­mu, ne­ga­li­ma nie­ko ko­pi­juo­ti. Kiek­vie­nas mies­tas tu­ri at­ras­ti sa­vo po­ten­cialą ir puo­selė­ti jį. Kokį po­ten­cialą tu­ri­te čia, Plungė­je, man yra la­bai akivaizdu.

Ži­no­ma, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ar tos ma­no ins­ta­lia­ci­jos čia pri­gis. Rei­kia lai­ko pa­ma­ty­ti. Todėl kūriau jas ne vie­na­die­nes. „Saulės taką“, „Vai­ni­kus“ ir „Til­tus“ do­va­no­siu mies­tui, kad jie puoš­tu jį ke­le­rius me­tus. Ne­bent ko­kia vėtra nu­siaubtų anks­čiau. Tik „So­dai“ čia bus eks­po­nuo­ja­mi per va­sarą, o po to grįš į MO mu­ziejų. Rugpjūtį ža­du Lie­tu­vo­je dar kartą ap­si­lan­ky­ti, už­suk­siu ir į Plungę pa­žiūrė­ti, kaip tie ma­no dar­bai.

– O ar daž­nas sve­čias esa­te Lie­tu­vo­je?

– Pap­ras­tai bent kartą per me­tus tik­rai at­skren­du. Jei ko­kie pro­jek­tai, pa­si­tai­ko ir daž­niau. Nors kai 1991 me­tais iš­vy­kau gy­ven­ti į JAV, ilgą laiką čia ne­si­lan­kiau.

– Ne­pai­sant to, į Lie­tu­vos is­to­riją įsi­rašėt kaip pir­mo­jo 50-ies litų bank­no­to dai­li­nin­kas.

– Bu­vau tik ką pa­baigęs Dailės ins­ti­tutą, kai ma­ne pa­kvietė dirb­ti prie to pro­jek­to. Ta­da nė vie­nas iš mūsų ne­ži­no­jom, ką da­rom, vi­soj Lie­tu­voj nie­kas ne­turė­jo pa­tir­ties, kaip ku­ria­mi pi­ni­gai. Bu­vo toks įdo­mus mo­ky­mo­si lai­kas. Da­bar eg­zis­tuo­ja griež­tos tai­syklės ir jos griežtė­ja, o ta­da, at­kūrus ne­prik­lau­so­mybę, pir­mie­ji li­tai bu­vo at­spaus­ti vos ne of­se­to spau­da ir var­gu ar turė­jo ko­kias ap­sau­gas. Vėliau 50-ies litų bank­no­to di­zai­nas keis­tas ke­lis kar­tus, bet pir­mi­nis va­rian­tas iš tiesų – ma­no pieš­tas. Sau­gau jį na­mie iki šiol.

– Esat pri­sta­to­mas kaip gra­fi­kas, iliust­ra­to­rius, gatvės me­no kūrėjas, ins­ta­lia­cijų au­to­rius, dar mi­ni­ma, kad už­sii­mat skait­me­ni­niu me­nu, ku­riat vi­deop­ro­jek­tus, ta­pot. Ši­tiek daug sa­vi­raiš­kos formų. Ku­riai jų šiuo me­tu ski­ria­te dau­giau­siai lai­ko ir dėme­sio?

– Kuo beuž­siim­čiau, ly­giag­re­čiai vi­sad pie­šiu. Tai yra turbūt ker­ti­nis ma­no ma­lo­nu­mas. Da­bar pra­dėjau ta­py­ti di­de­lio for­ma­to dro­bes, nors pa­sku­ti­niu me­tu bu­vo vis ins­ta­lia­ci­jos. Jos tu­ri sa­vo spe­ci­fiką: su­gal­vo­ju kaž­ko­kią idėją, bet ne­tu­riu tiek ži­nių ir ga­li­my­bių, kad pa­ts ją tech­niš­kai įgy­ven­din­čiau. Tam sam­dau meist­rus. An­tai Al­gi­man­tas Vai­to­nis yra dau­ge­lio ma­no pro­jektų iš­pil­dy­to­jas, at­vy­ko su ma­nim ir į Plungę. Bet kur­da­mas ins­ta­lia­ci­jas vi­sad la­bai pa­siilgs­tu kažką da­ry­ti pa­ts sa­vo ran­ko­mis, dėl to vėl grįžau prie ta­py­bos.

– Gal ka­da Plungė­je su­lauk­sim ir jūsų ta­py­bos pa­ro­dos?

– Ne­ga­li ži­no­ti (šyp­so­si – aut.).