Naujausios
Renginio pradžioje sklandžiai latviškai prabilusi bibliotekininkė Genutė Matevičiūtė priminė, kad susitikimai su latvių rašytojais jau tampa gražia Plungės viešosios bibliotekos tradicija. 2018 metais čia lankėsi vienas iškiliausių Latvijos poetų Knutas Skujeniekas, du kartus – fotografė Inta Ruka, o praėjusį rudenį – šiuo metu pasaulyje žinomiausia Latvijos rašytoja Nora Ikstena.
Į šią garbingą draugiją gražiai įsirašo ir A. Kolnozuolas : 2020 m. pasirodęs jo debiutinis kūrinys „Mane vadina Kalendorium“ iš karto tapo kultiniu. Romanas išleistas dideliais tiražais ir išverstas į kelias užsienio kalbas, ekranizuojamas ir inscenizuojamas. Šiuo metu pagal jį statomas spektaklis Klaipėdos dramos teatre, o Latvijoje filmuojamas filmas.
„Aš nesakau, kad mes, Plungė, esame pasienio miestas, tačiau mes su latviais esame labai artimi“, – patikino svečią pristačiusi G. Matevičiūtė ir atskleidė sužinojusi, kad A. Kolnozuolas planuoja 9-is mėnesius praleisti Vilniuje, kur universitete mokysis lietuvių kalbos ir žada čia pradėti rašyti savo naują veikalą. O Plungę, pasirodo, jis pasiekė... autostopu iš Šiaulių. Susirinkusieji vienbalsiai nutarė, kad neabejotinai tai pirmas rašytojas, į susitikimą su skaitytojais Plungės viešojoje bibliotekoje atvykęs tokiu būdu.
Vakaro metu paaiškėjo, kad pačiam svečiui toks keliavimo būdas – jokia naujiena. Savarankiškai apkeliavęs nemažai šalių ir jose patyręs įvairių nuotykių, rašytojas, dramaturgas ir aktorius sakė kelionėse pasisemiantis minčių savo kūrybai.
Vis dėlto debiutinio savo romano veiksmą jis perkėlė ne į kokią egzotinę šalį, o į mažą Latvijos provincijos miestelį Talsus, kuriame gimė ir užaugo, kur gyveno tuo metu, kai jį „ištiko“ būsimos knygos siužetas.
Latvis neslėpė tuo metu išgyvenęs vieną sudėtingiausių laikotarpių savo gyvenime. Romaną „Mane vadina Kalendorium“ jis sėdo rašyti spaudžiamas nepriteklių ir kamuojamas ligos.
A. Kolnozuolas neslepia, kad visi jo knygos veikėjai turi prototipus realiame gyvenime, tikros ir jo aprašytos vietos – kavinė „Kampelis“, sena apleista ligoninė, kurioje, kaip prisipažino susitikimo Plungėje metu, kadaise dirbo jo mama, apleistas fabrikas. Tikra net knygoje aprašoma katė Mildutė, kurią dar mažą priglaudė įpusėjęs savo romaną. „Mes susidraugavome ir man atrodė logiška, kad ji atėjo ne tik į mano gyvenimą, bet turi ateiti ir į mano knygą“, – sakė rašytojas ir pridūrė, kad Mildutė labai mėgsta skanauti gėlių, kurių jis parsiveža iš susitikimų su skaitytojais bibliotekose.
Knygos autorius pasakojo, kad vos sugalvojęs scenarijų buvo tikras, jog knyga taps bestseleriu, o parašęs pirmąjį skyrių suprato – šis veikalas pakeis ir jo paties gyvenimą.
„Man tą romaną buvo lengva rašyti, bet buvo sunku gyventi“, – kalbėjo A. Kolnozuolas, neslėpęs, kad knygą rašė bibliotekoje, nes neturėjo savo kompiuterio ir nenorėjo grįžti į nuomojamą butą, nes buvo įsiskolinęs jo šeimininkei už nuomą, o bibliotekoje vykstančių renginių ir konferencijų metu dar būdavo galima ir užkąsti bei apmalšinti alkio kirminą.
Visada tikėjęs savo debiutinės knygos sėkme, A. Kolnozuolas su leidėjais suplanavo išleisti ją prieš Kalėdas 2020 metais, kad galėtų įteikti kaip dovaną savo draugams. Tačiau prasidėjo pandemija ir išėjus knygai visi knygynai buvo uždaryti. Pats blogiausias metas išleisti knygą – būtų pasakęs bet kas, bent kiek nusimanantis leidyboje. Bet ir čia, regis, įvyko stebuklas. Latvijoje imta kalbėti, kad pasirodė labai geras romanas ir kad jo neįmanoma niekur įsigyti. Šios kalbos suveikė kaip pati geriausia reklama – knygą imta graibstyti internetinėse parduotuvėse ir jau netrukus teko kartoti jos leidimą.
Romane aprašomas Talsuose gyvenantis vietinis keistuolis Oskaras, turintis neįvardintą psichikos sutrikimą. Jis yra tylenis sociofobas, o didžiausias jo talentas – mintinai išmoktas visas kalendorius ir visi vardadieniai. Kasdien įveikdamas save ir savo vidines baimes, vyrukas po truputį tampa savotiška miestelio įžymybe – įkuria labdaringos sriubos virtuvėlę, o vėliau, subūręs vienišus senolius, ir teatrą.
Romano veikėjas Oskaras su kitais mezga neįprasčiausius ryšius ir laužo sustabarėjusias socialines normas, tačiau išsaugo savo unikalų pasaulio matymą ir suvokimą.
„Kartais pasitaiko, kad žmonės manęs paklausia – o kuris vardas tau pačiam labiausiai patinka? Arba – kuri tavo mėgstamiausia data arba mėnuo? Aš į tokius klausimus, žinoma, niekada neatsakau. Taip pat kaip neatsakau į daugelį kitų klausimų. Bet lapkritis man turbūt labiausiai nepatinka: lapkritį niekas nesibaigia ir niekas neprasideda“, – savo dienoraštyje rašo Oskaras.