Naujausios
Vienijanti bendrystė
Renginį pradėjusi Žlibinų kultūros centro direktorė Alina Bružienė pasidžiaugė, kad į šią ypatingą vietą susirinko tiek daug geros širdies žmonių.
„Džiugu jus matyti rašytojos Šatrijos Raganos dvarvietėje, kur po sočių pietų namuose atvykote pamaitinti savo sielų žmonių gerumu, prisiminimais. Jeigu ne mūsų ypatingoji keturakiškė Janina Dargvilienė, mes šiandien čia tikrai nebūtume susirinkę. Ši moteris, galima sakyti, yra vaikščiojanti enciklopedija, mat ji puikiai pamena šio kaimo istoriją ir kitas svarbias detales, kuriomis mielai dalinasi, kad jos niekada nebūtų pamirštos. Taip pat nuoširdus ačiū visų vardu tariu Žlibinų kaimo seniūnaitei Linai Petreikienei už atsidavimą organizuojant renginį“, – kalbėjo A. Bružienė.
Surinkta informacija apie kaimo istoriją, dvarą ir dvarininkus pasidalinti atvyko ir Žlibinų bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Aldona Lučinskienė.
„Iš pradžių galvojau, kad neturėsiu ko papasakoti apie šį kaimą, bet vos tik pradėjau gilintis, rinkti informaciją, iškart supratau, kad šis kaimas yra be galo įdomus savo praeitimi ir istorinėmis detalėmis. Pirmą kartą Keturakių vardas buvo paminėtas 1565 metais. Labai daug žemės anuomet priklausė Adomui Gorskiui, kuris turėjo sūnų Napoleoną Titą Gorskį ir, remiantis istoriniais šaltiniais, vedė palaidą gyvenimo būdą“, – pasakojo A. Lučinskienė.
Gorskių giminės istorija
Pasak bibliotekininkės, sykį A. Gorskis nutarė savo sūnų apvesdinti ir paskirti jam Keturakių dvarą, kad prižiūrėtų jį. Apsigyvenęs dvare naujasis jo savininkas čia susilaukė kelių sūnų, tame tarpe ir Vaclovo Gorskio, kuriam, deja, nebuvo lemta ilgai gyventi. Po jo mirties našle liko žmona Marija. Našlė turėjo labai daug žemės – 460 hektarų pievų, dirbamos žemės ir 420 hektarų miško.
Likusi našle M. Gorskienė turėjo sugalvoti, iš ko toliau gyvens, tad nutarė nuomoti žemes kitiems. Pati būdama lenkų kilmės, lietuviais nelabai pasitikėjo, nusamdė du vokiečius – jie buvo atsakingi už mokesčių rinkimą iš žmonių. Taip pat ji turėjo didelį šunį. Kalbama, kad tie, kurie atnešdavo duoklę pas ją į namus, visų pirma turėdavo pasisveikinti su šunimi ir tik tada su M. Gorskiene. Esama pasakojimų, kad vienas iš atnešusiųjų duoklę sykį nepaisė seniai nusistovėjusios tvarkos, pirma pasisveikino su dvaro šeimininke ir dėl to jos augintinio buvęs gerai apdraskytas.
„Kai šuo padvėsė, jis buvo suvyniotas į labai brangią staltiesę ir palaidotas sode po obelimi. Tarnaitės, pamačiusios tai, nutarė šunį išsikasti, pasiėmė staltiesę ir iš jos pasisiuvo sau dailias sukneles“, – neįtikėtinas Keturakių kaimo istorijas porino A. Lučinskienė.
Anot pasakojimų, M. Gorskienė bėgant laikui stipriai nusigyveno, bet vis tiek turėjo įpročių prieš kitus pasipuikuoti ir atrodyti iškilmingai. Turėjo gražius ir prižiūrėtus arklius, formaną-vežėją Jušką, kuris privalėdavo tris kartus apvažiuoti aplink gėlių klombą ir sustoti tiesiai ties durimis.
Šiukštų dvaras
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu Medingėnai buvo didžiojo kunigaikščio valda. Nuo 1527 metų dvarą valdė Žemaitijos seniūnas, o 1528 metais Medingėnai atiteko bajorui kunigaikščiui Piotrui Lavrinovičiui Šiukštai. XIX a. į Medingėnų apylinkes iš Mogiliovo gubernijos atsikraustė nusigyvenę bajorai Pečkauskai. Vienas iš jų – Anupras Pečkauskas – vedė Stanislavą Šiukštaitę. Taip giminystės ryšiai susieja juos su Medingėnų dvaru.
1877 metų kovo 8 dieną Pečkauskų šeimoje gimė būsima rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Iki 1883-ųjų ji gyveno, o 1902–1904 metais atostogavo Medingėnų Šiukštų dvare. Rašytoja dažnai atvažiuodavo į savo vaikystės namus pas gimines ir draugus, eidavo į Medingėnų bažnyčią ir kapines, klajodavo po laukus ir Minijos pakrantėmis.
A. Lučinskienė papasakojo ir istoriją, kaip atsirado Keturakių kaimo pavadinimas. Pasak legendų, dvaro pastatai kadaise buvo nudrėbti iš molio, kurį čia pat ir kasdavo iš keturių gana didelių duobių. Kai į dvarą atvykdavo svečių, jiems buvo pasakojama, kad tai keturių akių dvaras. Kiekviena duobė buvo pripilama vandens ir kiekvienoje įveisdavo skirtingų rūšių žuvų.
Lygiai prieš šimtą metų dvaro žemės išdalintos kitiems žmonėms.
Renginyje dalyvavo ir susirinkusiuosius linksmino Žlibinų kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Melodija“ su vadove Lolita Liaudanskiene, Kantaučių moterų vokalinis ansamblis „Rugiagėlės“ su vadove Laima Domarkiene, Žlibinų teatro grupė su režisiere Liucija Bertuliene ir Rietavo kultūros centro Medingėnų filialo liaudiškos muzikos kapela „Medinga“ su vadove Gabriele Budryte.
Plungės skaitančių moterų klubas „Tebūnie šviesa“ ir jų vadovė Raimonda Bieliauskienė skaitė Šatrijos Raganos kūrinius.
Į renginį atvykęs meras Audrius Klišonis pasidžiaugė itin nuoširdžiu renginiu ir iš lūpų į lūpas perduodama kaimo istorija, žmonių tarpusavio bendryste.
