Naujausios
Sigitui Gedai atminti
Iš visos Lietuvos į „Upės“ festivalį kasmet suplaukia išsiilgusieji nekasdieniškų skambesių ir meninių pasirodymų, kokių neišvysi nei didžiosiose koncertų salėse, nei televizijos ekranuose.
Šiais metais nutarta „XXI a. neskubėjimo festivalio UPĖ“ renginius dedikuoti poetui Sigitui Gedai, kuriam šiemet būtų sukakę 80 metų, atminti.
Šeštadienį į festivalį atvyko daug talentingų ir žymių artistų. Savo muzikinę programą „Baltojo Nieko dainelės“ pagal Vytauto Kernagio muziką ir Sigito Gedos eiles dovanojo atlikėjai Tautvydas Paulius Augustina, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, Lyja Maknavičiūtė ir Gabrielius Zapalskis.
Parodų kuratorius Tomas Ivanauskas visus meno mylėtojus kvietė susipažinti su grafiko Petro Repšio darbų paroda, o Toma Čepaitė supažindino su tradicinių dvylikastygių kanklių garsinėmis savybėmis ir galimybėmis.
Džiazo ir poezijos mylėtojai galėjo mėgautis išskirtiniu koncertu „Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas...“, kurį atliko Vladimiras Tarasova, Liudas Mockūnas, Gediminas Steponavičius, skambant Alvydo Šlepiko ir Kerry Shawn Keys poezijai.
Nuskambėjo ir poetinis-muzikinis performatyvus projektas „Vaibai ore“, pristatęs „Teisingojo žodžio maldą“ Sigitui Gedai atminti su Dariumi Jurevičiumi, Vadimu Korotajevu, Matu Laužadžiu, Tomu Tereku ir Arminu Bižiu.
Plungės viešosios bibliotekos orkestras
Festivalio vinimi tapo Daliaus Naujokaičio-Naujo, kuris atvyko net iš Niujorko (JAV), eksperimentinis muzikinis projektas, atliktas kartu su šiai progai suburtu Plungės viešosios bibliotekos orkestru. Į jį įsijungė visas būrys entuziastų: Leo Vedel, Gerda Gudaitytė, Viktorija Venckutė, Ernestas Lukšas, Dominykas Balsys, Pranas Mackevičius, Mantas Gudauskas, Toma Čepaitė, Judita Trumpulytė bei Jonas Šečkus. Ne mažiau gausus bei spalvingas buvo ir choras: Laura Lu Jonikė, Gintarė Gurevičiūtė, Kasparas Pocius, Paulius Gadeikis, Dalia Šedvydytė, Deimantė Gudaitytė, Eimantas Seselskis, Emilija Višinskaitė, Remigija Vilniūtė, Aida Balandė, Indrė Mažionytė ir Viktorija Tkačiovaitė.
Dar prieš festivalį „Žemaitis“ domėjosi, kaip jo rengėjams kilo mintis suburti net orkestrą bei chorą. Viešosios bibliotekos laikinoji direktorė Gintarė Gurevičiūtė papasakojo praėjusių metų žiemą turėjusi progą nuvykti į Vilniuje vykstantį „Keep singing“ festivalį. Jam tokiu pačiu principu buvo suburtas ir orkestras, ir choras. Pati papildžiusi choro gretas, plungiškė liko sužavėta ir nutarė, kad reikia ir į Plungę atvežti tokią naujieną.
Spontaniškai gimusi idėja suburti Plungės miesto gyventojų orkestrą dar sykį į neskubėjimo festivalį „Upė“ atvedė ir D. Naujokaitį-Naujo, kuris dalyvavo pernykščiame festivalyje ir liko sužavėtas tiek juo, tiek mūsų miestu.
Rinkdama būsimą orkestro ir choro komandą, G. Gurevičiūtė sakė pastebėjusi, kad mūsų žmonės dar truputį susivaržę ir nedrįsta improvizuoti.
„Iš pradžių buvo daug norinčių jungtis, bet, deja, gretos netrukus apmažėjo ir liko tik patys drąsiausi, aktyviausi. Nekėlėme labai daug kriterijų renkant grupę, kvietėme visus, kas gali ir nori“, – kalbėjo G. Gurevičiūtė.
Anot jos, šiuo atveju svarbi ne tik atliekama muzika, bet ir užgimusi bendrystė. Juk visi atlikėjai, atvykę į pirmąją repeticiją, vienas kitą pamatė pirmą kartą, o susigroti laiko nebuvo – visam pasiruošimui buvo skirtos tik dvi dienos.
Pats D. Naujokaitis-Naujo džiaugėsi visais dalyviais, kurie nutarė prisijungti prie orkestro ir išmoko iš anksto paruoštus namų darbus.
„Plungės jaunimas yra nuostabus. Susirinko tokie gabūs ir talentingi žmonės, nebijantys suklysti, improvizuoti. Labai džiaugiuosi, galėdamas muzikuoti šiame mieste, kuris pakerėjo nuo pat pirmojo apsilankymo“, – kalbėjo muzikantas.
Svečias iš Niujorko
Praėjusiais metais festivalis „Upė“ buvo skirtas Jonui Mekui, tad jo organizatoriai ieškojo žmonių, bendravusių, muzikavusių ir kūrusių su šiuo garsiu menininku. Taip visai netikėtai užsimezgė pažintis su Niujorke gyvenančiu D. Naujokaičiu-Naujo.
Muzikantas gimė ir užaugo Vilniuje, kur, būdamas 6-erių, susidomėjo būgnais. Jais groti išmokino vyresnis brolis Audrius.
„Matydavau, kaip Audrius kietai groja būgnais, ir aš visada aplink jį sukiodavaus, mane traukė lyg magnetas, o atsiplėšti net neketinau. Vėliau jis mane aprengdavo įvairiais sceniniais rūbais ir įsivaizdavau, kad esu ant scenos. Tiek ir tereikėjo, kad užsikabinčiau ir nebenorėčiau iš šio muzikinio rato ištrūkti“, – prisiminimais dalinosi D. Naujokaitis.
Vėliau jis baigė Vilniaus konservatorijos mušamųjų klasę, grojo su daugeliu šalies džiazo muzikų, muzikavo su įvairiomis roko, džiazo, punk, populiarios muzikos grupėmis.
1995 metais D. Naujokaitis išvyko į Niujorką ir, surengęs solo pasirodymų ciklą „Kino Antologijos Archyve“, įsiliejo į šio miesto kūrybingų improvizatorių gretas. Ypatingi kūrybiniai saitai jį siejo su J. Meku, D. Naujokaičio-Naujo muzika skamba J. Meko filmuose.
Praleidęs kone tris dešimtis metų už Atlanto, D. Naujokaitis-Naujo pamąsto ir apie grįžimą į gimtąją Lietuvą, bet priduria, kad visiškai atsisakyti Niujorko sau neleistų.
„Tokios komandos, kokią esame subūrę Niujorke, negalėčiau lengva ranka imti ir paleisti. Pernelyg stipriai myliu šiuos žmones ir mūsų kuriamą muziką, tad turbūt reikėtų skaidyti tarp dviejų žemynų“, – kalbėjo muzikantas.
