Naujausios
Unikalus muziejus
Šaltojo karo muziejus yra įsikūręs Plungės rajono Plokščių kaime, dar 1962 metais sovietinės armijos pastatytoje požeminėje termobranduolinių raketų paleidimo aikštelėje. Šis objektas, kažkada buvęs įslaptintas ir saugomas net nuo aplinkinių akių, dabar priklauso Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, o lankytojams duris atvėrė 1996 metais.
Iš pat pradžių čia buvo įkurta tik kukli militarizmo ekspozicija su vos keliom patalpom, pritaikytom lankytojams. Tik 2010 metais, pavykus gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, imtasi intensyvių renovacijos darbų. Jie užtruko dvejus metus.
Šiandien šis buvęs militaristinis objektas yra atviras lankytojams, jo raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija, išsamiai pasakojanti apie kone pusšimtį metų trukusį Šaltąjį karą.
Šalia įrenginių valdymo aparatinės esančioje salėje, kurios paskirtis buvo kuro komponentų ir šachtų gaubtų valdymas, galima susipažinti su ginkluotės ekspozicija bei maketais, kurie vaizduoja šachtinio paleidimo bei raketos šachtos vidaus struktūrą. Kitoje salėje galima išvysti raketinės technikos evoliuciją. Čia eksponuojami Šaltojo karo laikotarpio kovinių raketų komponentai, aparatūra bei vienintelis tikslus SS-4 maketas. Salės gale visų dėmesį patraukia identiškai atkurtas bunkerio vado kabinetas.
Po renovacijos atsinaujinęs Šaltojo karo muziejus iš tiesų yra unikalus objektas, mat visame pasaulyje tokie muziejai kaip šis yra žinomi tik trys: Ukrainoje, Amerikoje ir pas mus, Plokščiuose. Todėl nenuostabu, kad kelią į šį kaimą randa turistai iš viso pasaulio. Vidutiniškai per metus čia sulaukiama daugiau kaip 40 tūkstančių lankytojų. Dar iki pandemijos ir karo Ukrainoje net trisdešimt procentų lankytojų buvo tik užsieniečiai.
Ką daryti atominio karo atveju?
Šiais metai Žemaitijos nacionalinio parko direkcija nutarė lankytojus pakviesti į keturias ekskursijas, leidžiančias patyrinėti vieną apleistą ir nesaugią šachtą. Minėtą kovo 25-ąją vyko pirmoji šių ekskursijų. Į ekspediciją susirinko gausus būrys drąsuolių ir smalsuolių iš įvairių Lietuvos miestų.
Reikia paminėti, kad nusileidus į požemius mobilaus ryšio čia nėra, internetas taip pat neveikia, o vienintelis šviesos šaltinis – lankytojų rankose laikomi žibintuvėliai. Gidė Ilona Urnikienė jau iš anksto visus buvo įspėjusi apsirengti tinkamai, pasirūpinti patogia avalyne, nes leidžiantis į požemius gali tekti ir sušlapti, ir išsipurvinti, o už savo saugumą keliautojai atsako patys, tad jau nusileidus į tamsą itin svarbu laikytis rimties ir drausmės, neatsilikti nuo grupės ir klausytis gidės nurodymų.
Tinkamai pasiruošę ir neišsigandę perspėjimų, susirinkusieji su dideliu susidomėjimu leidosi į slapčiausias požeminės raketų paleidimo bazės šachtas, paprastai neprieinamas lankytojams.
Ekskursijos metu teko įveikti ne vieną iššūkį, o kai kam ir susidoroti su mažų patalpų ar aukščio, tamsos baimėmis, nes teko ropštis per itin siauras angas ar slapto avarinio išėjimo link, braidyti vandenyje, lipti aprūdijusiomis kopėčiomis pasidairyti, kaip atrodo užstrigęs liftas.
„Kaip manote, ką reikėtų visų pirma padaryti įvykus atominiam sprogimui?“ – ekskursijos dalyvių pasiteiravo gidė. Trumpam stojo tyla, bet po akimirkos būryje pasigirdo ne vieną prajuokinusi vyriška replika: „Ką jau čia bepadarysi, tiesiog reikia susivynioti į baltą drobulę ir tyliai ramiai judėti kapinių link. O tyliai, kad nekeltum kitiems panikos...“
Turbūt paklausite, o kaip dujokaukės? Anuomet jas turėjo kiekvienas save gerbiantis ir rūpestingas pilietis, reikalui esant, dar ir iš vatos savo pačių pagamintas kaukes pasiruošdavo – juodai dienai. Pas dažną stalčiuje dar ir jodo tablečių galėjai aptikti. Bet, kaip paaiškino gidė I. Urnikienė, įvykus atominiam sprogimui nė viena iš šių priemonių neišgelbėtų. Jeigu iš tiesų prasidėtų branduolinis karas, visos mūsų sukauptos civilinės žinios per keletą sekundžių ar minučių nueitų niekais.
Kariai, tarnavę šioje raketų bazėje, taip pat buvo aprūpinti viskuo, bet tikriausiai suvokė, jog iššovę raketą iškart būtų sulaukę atsakomojo smūgio, po kurio pasprukti ir išnešti sveiką kailį šansų nebūtų jokių.
Jeigu būtų buvę nuspręsta paleisti raketą, visų pirma būtų reikėję atitraukti požeminės šachtos gaubtą, pagamintą iš metalo konstrukcijų. Pasitelkus galingus variklius ir trosus, vienas kupolas, sveriantis net 200 tonų, specialiais bėgiais nuvažiuodavo vos per 10 minučių.
Pats bazės vidus čia tarnaujantiems kareiviams primindavo povandeninį laivą: praėjimai labai siauri ir žemi, durys vos pusę metro skersmens, bet sveriančios apie tris tonas, užsidarydavo hermetiškai.
Strategiškai palanki vieta
Ši vieta raketų bazei pasirinkta neatsitiktinai, mat ją supa tankūs miškai. Kalbėta, kad kariškiai specialiai čia vežti iš pačių atokiausių vietovių, o jeigu pasitaikydavo būryje lietuvių, jiems užrišdavo akis, kad nematytų kelio, be to, dar ilgokai mašina sukdavo ratus, kad keleiviams susisuktų galvos ir jie nesuprastų, kurioje vietoje randasi.
Plokščiai buvo patogūs ir dėl ranka pasiekiamo ežero ir neišsenkančių vandens atsargų, ir dėl lengvo grunto, mat 4-ias 27-ių metrų gylio šachtas reikėjo iškasti rankomis, ir dėl reto apylinkių apgyvendinimo. Kalbėta, kad pradėjus statybas artimiausių sodybų šeimininkams buvo sumokėta net po 4,5 tūkstančio rublių, kad šie paliktų savo namus.
Šachtas dengiantys kupolai, kyšantys iš po žemių, šiandien yra ganėtinai ryškus ir iš tolo pastebimi, bet anuomet buvo labai maskuojami: betonuodavo, smaluodavo, aptraukdavo su specialiais žaliais tinklais, net apsodindavo dirbtinėmis eglutėmis, kad tik susilietų su aplinka ir nesimatytų iš viršaus. Vis tik pastangos nedavė norimo rezultato. Kaip pasakojo gidė I. Urnikienė, vos prasidėjus statyboms per Amerikos radiją nuskambėjo sveikinimas Sovietų Sąjungai su darbų pradžia.
Pavojingam ir galingam ginklui statyti buvo pasirinktas pats gražiausias Žemaitijos kampelis. Vos porą metų trukusiuose darbuose plušo apie 10 tūkstančių kareivių.
Statyboms pasibaigus nieko nelaukiant į šachtas buvo nuleistos keturios R-12 termobranduolinės raketos, kurias amerikiečiai vadino SS-4. Jos buvo vidutinio nuotolio ir nuo paleidimo vietos galėjo nuskristi net 2 200 kilometrų. Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, šie atominiai ginklai būdavo nutaikomi į skirtingas šalis: į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją, Turkiją...
Darbavosi vietiniai ilgapirščiai
JAV ir Sovietų Sąjungai ruošiantis pasirašyti branduolinio nusiginklavimo sutartį, branduolinės raketų bazės, kurių Sovietų Sąjungoje buvo apie 150, ėmė tuštėti.
Plokščiuose esanti bazė galutinai nuginkluota ir uždaryta 1979 metais. Kariškiai pasitraukė palikdami viską likimo valiai. Išmontavo ir išvežė tik raketas bei raketinį kurą. Šio objekto niekas nesaugojo, neprižiūrėjo net 10 metų, tad vedini smalsumo susidomėjimą pradėjo reikšti vietiniai gyventojai. Šitiek metų saugota paslaptis išlindo į dienos šviesą.
Netrukus žemaičiai pamatė, kad po kareivių išvykimo bazėje liko daug naudingų dalykų: variklių, laidų, kabelių, metalo. Apsukriausieji čia plušėjo išsijuosę dieną ir naktį, pjaustė, nešė, kad tik spėtų susirinkti paliktą turtą.
Ne vienas, pjaustęs ir vežęs raketinio kuro talpas, neilgtrukus susirgo ir atsisveikino su šiuo gyvenimu. Kitiems gi pasisekė labiau – ne tik liko gyvi, bet dar ir kišenes pasipildė.
Objektą perėmus Žemaitijos nacionaliniam parkui, teko liūdnai konstatuoti, kad vienintelis išlikęs eksponatas, kurio vietiniai fiziškai neįstengė išgabenti, buvo dyzelinis generatorius. Jis buvo atsarginis, o reikalui esant būtų galėjęs pagaminti elektros visai karinei bazei. Šio variklio galingumas siekė net 830 kilovatų per valandą – tokie patys buvo naudojami ir povandeniniuose laivuose.
