Naujausios
„Aš laiminga, nes visą gyvenimą dirbau mėgstamą darbą“
Taip sako pašnekovė, 1982 m. baigusi tuometės Klaipėdos konservatorijos Lietuvių literatūros ir režisūros fakultetą. Garsiai pareiškusi, kad niekada nedirbs mokykloje, priėmė siūlymą važiuoti dirbti su vaikais į tuo metu visame pasaulyje žinomą sovietinę „Arteko“ pionierių stovyklą prie Juodosios jūros, Ukrainoje. Dabar, prisimindama ketverius darbo metus toje stovykloje, Vida sako, kad tai buvo puiki gyvenimo mokykla, nes bendravimas su itin aukšto intelekto patyrusiais pedagogais, kurie ten rašė ir mokslinius darbus, taip pat su delegacijomis iš JAV, Danijos, Prancūzijos, Norvegijos, Gvatemalos, Japonijos ir kitų užsienio šalių leido pažinti daugybę kultūrų, plėsti akiratį.
„Tada juk buvo gūdus sovietmetis. Susidraugavome su užsieniečiais, bet adresais nesikeitėme. Supratome, kad nėra šansų kada nors nuvykt į tas šalis.“
Grįžusi į Lietuvą režisierė dirbo ten, kur buvo vertinama, jautė savo kūrybinių idėjų palaikymą. V. Lipskytės įsitikinimu, dirbant yra labai svarbu jausti vidinę pilnatvę. Jai pačiai tai sekėsi, todėl užsieniečiai „Arteke“ sakydavo, kad ji kažkokia netarybinė, nes... šypsosi.
Šeimos palaikymas ir kelionės su teatrais
Suvokdama, kad teatras yra ne vien vaidinimas, o gyvenime teatro gal net daugiau nei scenoje, 2005 m. Vida atrado psichodramą. Apie ją išgirdusi kalbant psichoterapeutą Olegą Lapiną, suprato, kad psichodrama yra tai, ko jai reikia. Kaip tik buvo renkama studijų grupė Lietuvoje.
„Psichodramos studijos mūsų šeimai kainavo daug tūkstančių litų. Tuo metu turėjau tris mažus vaikus, nepaisant to, tekdavo vykti į mokslus ar su paaugliais artistais – į festivalius užsienyje savaitei ar dviem. Bet vyras visada išleisdavo, net kalbos nebuvo, kad negaliu vykti. Neseniai paklaustas, ar jiems vaikystėje trūko mamos, mano sūnus Audrius atsakė, kad viskas buvo gerai, tėtis picą nupirkdavo, kai manęs nebūdavo... Tik dabar tai sužinojau“, – juokiasi Vida.
Su Vilniaus vaikų ir jaunimo teatro studija, kuriai vadovavo, alsėdiškė yra vykusi ir į Daniją, ten gyveno karalių vasaros rezidencijoje. Jei nėra karaliaus, parkas atviras, galima vaikščioti. Lietuva buvo tik ką atgavusi nepriklausomybę, tad bet kokia išvyka anapus sienos vis dar kėlė didžiulę įtampą. Nežinojo lietuvaičiai, kaip elgtis užsienyje. Įsiminė vienas kuriozinis atvejis, kai vokiečiams pasitinkant lietuvius vaikus, vienas berniukas lipdamas iš autobuso jiems šūktelėjo: „Hei Hitler!“. Ir gėda, ir juokas ėmė. Dabar tik juokas.
Ypač ryškiai Vida prisimena viešnagę su teatro vaikais Šveicarijoje, kur mažesniame miestelyje už Alsėdžius vykdavo Europos vaikų teatrų festivaliai. Kiekvieną užsieniečių delegaciją globodavo koks vietinis turtuolis, kuris apmokėdavo visas išlaidas, o miestelis vieningai ruošdavosi tam festivaliui ir greitkelyje kabindavo didžiules afišas.
„Vaikai gyvendavo šeimose, mokytojai – viešbutyje. Ekskursijas vaikams tos šeimos organizuodavo, prabangiais automobiliais vežiodavo, o miestelio meras, atsiprašinėdamas, kad dieną negali skirti festivalio dalyviams dėmesio, ir norėdamas kažkaip prisidėti prie festivalio darbų, vakarais išrūšiuodavo mūsų per dieną sumestas šiukšles... Už tai jį labai gerbėme. Ten ne gėda daryti bet kokį darbą.“
Svarbiausia – žmogiškas ryšys
Režisierei teko daug keliauti ne tik po užsienį, bet ir po Lietuvą. Ir dabar dažnai yra kviečiama į įvairias įstaigas vesti seminarus tėvų ir vaikų santykių, pagarbaus bendravimo, emocinės gerovės temomis. Jų dalyviams alsėdiškė kalba apie tai, kad bendraujant su vaikais ir paaugliais labai svarbu yra vienas kito pagarba ir saugi aplinka. Kai šios dvi sąlygos išpildomos, tada jaunas žmogus yra laisvas kurti bei mokytis.
Režisierė jau prisijaukino, kaip ji sako, ir alsėdiškius paauglius. Kaip? Ogi ėmė su jais sveikintis, ir šie pradėjo ją atpažinti gatvėje ar parduotuvėje, o kai pamatė internete jos „gyvas“ transliacijas iš pasivaikštinėjimų po miestelio apylinkes, sutikę ėmė kalbinti, net pasifilmavo kartu. Ir į Užgavėnes jos kvietimu visi kaukėti atėjo.
Džiaugiasi moteris tokiu ryšiu ir sako, kad su paaugliais jai visada sekėsi bendrauti, nes jų nekritikuoja, leidžia išsisakyti, neskuba pamokslauti. Kai šie žino, kad iš jų niekas nesijuoks, nekritikuos, tada drąsiau reiškia mintis.
„Ir jaunus žmones reikia gerbti, nesvarbu, kad kartais jie ir nesąmonę kokią pasako, – tvirtina režisierė. – Prieš 10 metų statant „Romeo ir Džiuljetą“, Romeo vaidino Motiejus Ivanauskas, dabar garsus aktorius. Labai intelektualus vaikinukas, stebino savo sumanymais ir suvaidino kitaip, nei aš norėjau, bet nutylėjau, susilaukiau ir niekas nesugriuvo, jo idėja pasiteisino – pavyko puikiai. Supratau, kad jei viską sureguliuosiu pagal save, nebebus jų – jaunimo – spektaklis. Suaugusieji turėtų mažiau pamokslauti.“
Režisierė džiaugiasi atradusi puikių bendraminčių, kai nieko nesitikėdama feisbuke pakvietė atsiliepti vaidinti norinčias alsėdiškes. „Asmeniškai nieko nekviečiau, su niekuo nederinau. Nelabai tikėjausi, kad kas atsilieps, todėl užkaitau, kai pradėjo eiti žinutės. Galvojau, kad ant karštųjų tos moterys suėjo, kai pamatys kitas, gal išeis, bet neišėjo nė viena. Rinkomės pas mane namie, pastačiau vyno butelį, sūrio papjausčiau, sakiau – neįsipareigojam, puikiai leidžiam laiką. Viena tik paklausė, o kaip rezultatas? Dabar turiu salono teatrą“, – sugrįžus į gimtinę atrastu bendraminčių būreliu džiaugiasi Vida.
Režisierė sako dabar sau didelių tikslų nekelianti. Bus patenkinta, jei per metus pavyks pastatyti bent vieną pjesę. Nes nori dirbti savo malonumui ir... keliauti. Buvo Madeiros saloje, liko sužavėta. Pagaliau ne darbo reikalais, o su draugais. Juk užtarnautas poilsis tuo ir žavus, kad gali daryti, ką nori, kol sveikata leidžia.
„Jei arklys nudvėsė, nulipk nuo jo“
Psichodramos praktikei patinka ši prasminga indėnų patarlė. Ja vadovaudamasi kitais metais žada atsisakyti važinėjimo į Vilnių ir dėstymo LMTA magistrantams. Nors ir gaila atsisveikinti su akademija, suteikiančia galimybę bendrauti su žinomais aktoriais ir dainininkais, optimizmo pilna širdimi ji neria į kaimo kasdienybę. „Bet kaimas yra tik mūsų galvose“, – sako ji. Vida, atvykusi į Alsėdžius, čia kuria naujus dalykus. Prasitaria turinti visokiausių planų, kurie galėtų pagyvinti miestelio gyvenimą.
O į Vilnių, kur ilgai gyventa ir daug patirta, ji dabar važiuoja kaip viešnia. Čia gali ramiai vaikštinėti sostinės gatvėmis ir atrasti tai, ką skubėdama per darbus pamiršo ar nespėjo. Ją džiugina, kad dar yra atpažįstama buvusių mokinių, laukiama padavėjų pamėgtose kavinukėse.
Režisierė be jokios nostalgijos, nes puikiai moka paleisti ir neprisirišti, įvertina savo darbus: „Daug pastačiau spektaklių, visuose – moralinės, dorovinės temos. Neverčiau paauglių vaidint narkomanų ar kitokių užribio žmonių, juk tam jie neturi patirties. Man spektaklis turi būti šviesus, pakylėti žmogų. Teatras labai daug duoda žmogui, padeda atrasti, pažinti save ir aplinkinius.“