„Ten, kur gimsta žmogus, gimsta ir jo istorija“

Jur­gi­tos NAG­LIENĖS nuo­trau­ka
„Di­delė do­va­na ir ver­tybė turė­ti to­kias ran­kas kaip jūsų, tokį iš­ma­nymą, to­kią širdį“, – įteik­da­mas garbės pi­lie­čio re­ga­li­jas R. Ža­liū­nui jį svei­ki­no me­ras A. Kli­šo­nis
Tuo įsi­ti­kinęs me­di­kas bei pro­fe­so­rius Re­mi­gi­jus Ža­liū­nas, pra­ėjusį penk­ta­dienį pa­pildęs Plungės mies­to garbės pi­lie­čių sąrašą. Iš­kil­min­go Ta­ry­bos po­sėdžio me­tu My­ko­lo Ogins­kio rūmuo­se, dėko­da­mas už jam pa­ro­dytą dėmesį bei su­teiktą garbę, kar­dio­lo­gas sakė sker­sai išil­gai iš­maišęs visą pa­saulį, bet ki­to to­kio mies­to, kaip gim­to­ji Plungė, kur jis bren­do kaip žmo­gus ir kaip būsi­ma­sis me­di­kas, dar ne­radęs: „Ši­tas mies­tas yra ki­toks: vaiz­dais, kal­ba. Net kva­pas čia yra ki­toks.“



Apž­velgė pra­bėgu­sius me­tus

Ta­ry­bos na­rius ir ki­tus gar­bius sve­čius į M. Ogins­kio rūmus su­kvietęs neei­li­nis iš­kil­min­gas Ta­ry­bos po­sėdis pra­dėtas Ogins­kio po­lo­ne­zu ir Lie­tu­vos him­nu. Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­kinęs ra­jo­no me­ras Aud­rius Kli­šo­nis trum­pai ap­žvelgė pra­ėju­sius me­tus, ku­rie bu­vo ne­leng­vi ne tik Plun­gei, Lie­tu­vai, bet ir vi­sam pan­de­mi­jos kre­čia­mam pa­sau­liui.
A. Kli­šo­nis pri­minė, kad dėl šio grėsmin­go vi­ru­so ana­pi­lin išė­jo 37 mūsų bend­ruo­menės na­riai. Šie me­tai mir­ties ženk­lu pa­ženk­li­no ir Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ta­rybą – pa­va­sarį la­bai ne­tikė­tai ji ne­te­ko il­ga­me­čio na­rio To­mo Raud­žio. Me­ras kvietė vi­sus T. Raud­žio ir kitų mi­ru­sių ra­jo­no gy­ven­tojų at­mi­nimą pa­gerb­ti ty­los mi­nu­te.
Bet ne vien tik ne­tek­tys su­si­rin­kus tokį iš­kil­mingą mo­mentą bu­vo pri­si­min­tos. 
A. Kli­šo­nis dėko­jo me­di­kams ir vi­siems, pri­si­dėju­siems prie pan­de­mi­jos val­dy­mo, ge­ru žod­žiu minė­jo did­žiu­lių iš­ban­dymų pa­ty­ru­sius so­cia­li­nius dar­buo­to­jus, po­li­ci­jos pa­reigū­nus, pe­da­go­gus, dar­bo vie­tas iš­lai­kiu­sius vers­li­nin­kus. Ats­ki­ros pa­dėkos su­laukė Sa­vi­val­dybės gy­dy­to­ja Ores­ta Ge­ruls­kienė bei vi­sa pan­de­mi­jos val­dy­mo grupė.
„Ar vis­kas pra­ėju­siais me­tais klo­jo­si skland­žiai? Tik­riau­siai ne. Bet šian­dien yra iš­kil­min­gas Ta­ry­bos po­sėdis, ka­da ga­li­me lyg už­lipę ant kal­no at­si­sėsti ir pa­ma­ty­ti tuos to­liau esan­čius kal­nus, į ku­riuos taip be­pro­tiš­kai no­ri­si už­lip­ti“, – api­bend­ri­no A. Kli­šo­nis ir pri­dūrė ti­kin­tis, kad kitą­met, vėl su­tik­da­mi mies­to šventę, galė­sim pa­si­džiaug­ti jau su­tvar­ky­ta Plungės jūros pa­kran­te bei pra­dėtu ant­ruo­ju spor­to komp­lek­so eta­pu.
O prie­š at­si­gręžda­mas į kultū­ros ir me­no žmo­nes, tądien su­lau­ku­sius išs­kir­ti­nio dėme­sio, me­ras į prie­kį pa­kvietė Ta­ry­bos na­rius Rimą Du­žinską ir Min­daugą Po­cių. Jiems, pri­si­dėju­siems stei­giant klubą „Plungės olim­pie­čiai“, per­duo­ta bu­vu­sio krep­ši­nin­ko Ar­vy­do Sa­bo­nio pa­dėka.


Pa­gerb­ti 6 kultū­ros ir me­no at­sto­vai

Bet prie spor­to te­mos po­sėdžio me­tu il­giau ne­sus­to­ta. Prieš visų akims nu­kryps­tant į naująjį garbės pi­lietį, pri­si­min­ta jau gra­žia tra­di­ci­ja ta­pu­si ki­ta to­kių iš­kil­mingų po­sėdžių da­lis – kultū­ros ir me­no pre­mijų įtei­ki­mas. Kultū­ros rei­kalų ta­ry­bos siū­ly­mu ir Sa­vi­val­dybės ta­ry­bos spren­di­mu šie­met skir­tos 6-ios to­kios pre­mi­jos už aukš­tus pa­sie­ki­mus kultū­ros ir me­no sri­ty­je 2020 me­tais.
Už ša­lies ir ra­jo­no cho­rinės mu­zi­kos tra­di­cijų puo­selė­jimą pa­gerb­tas Kultū­ros cent­ro ka­me­ri­nio cho­ro va­do­vas Al­fon­sas Vild­žiū­nas, už ino­va­ty­vių tarp­tau­ti­nių pro­jektų ren­gimą bei įgy­ven­di­nimą, pro­fe­sio­na­lumą nau­jai at­spin­dint kultū­ros idė­jas – Vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Ur­šulė Pa­da­gienė bei kultū­rinės veik­los va­dy­bi­ninkė Gin­tarė Gu­re­vi­čiūtė-Gailė, už pa­reng­tus ir įgy­ven­din­tus in­ves­ti­ci­nius pro­jek­tus kultū­ros pa­vel­do ob­jek­tams at­kur­ti – Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja bend­rie­siems rei­ka­lams ir in­ves­ti­ci­jai Da­nutė Ri­mei­kytė.
Pre­mi­jos skir­tos ir dviem liau­dies me­no tra­di­cijų puo­selė­to­jams – kryž­dir­biui An­ta­nui Vaš­kiui bei tau­to­dai­li­nin­kui Ka­ziui Striau­pai.


Garbės pi­lie­čių sąra­še – dar vie­nas me­di­kas

Pa­ger­bus kultū­ros ir me­no at­sto­vus, at­ėjo eilė pri­sta­ty­ti ir naująjį, jau 28-ąjį, mūsų mies­to garbės pi­lietį, ku­riam su­teik­ti šį sta­tusą Ta­ry­ba nu­sprendė dar pra­ėjusį kovą.
„Že­mai­tis“ jau rašė, kad Plun­giš­kių drau­gi­jos siū­ly­mu šie­met šį gar­bingą vardą nu­spręsta su­teik­ti aka­de­mi­kui, pro­fe­so­riui, ha­bi­li­tuo­tam dak­ta­rui R. Ža­liū­nui už aukš­to pro­fe­sio­na­lu­mo me­di­ci­nos ir svei­ka­ti­ni­mo ti­riamąją, pe­da­go­ginę bei švietė­jišką veiklą, gar­si­nan­čią Lie­tuvą pa­sau­lio bio­me­di­ci­nos bend­ruo­menė­je, už nuo­pel­nus Lie­tu­vos me­di­ci­nos moks­lui, pla­čia­jai vi­suo­me­nei, už nuo­la­tinę pa­galbą Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės me­di­kams bei vi­siems kraš­tie­čiams.
„Kau­no kli­ni­ko­se mes vi­suo­met jau­čiamės saugūs, nes ži­nom, kad ten dir­ba R. Ža­liū­nas ir anks­čiau Plungės garbės pi­lie­čiu pa­tvir­tin­tas Ri­man­tas Be­ne­tis. Tu­rint to­kius mūrus ąžuo­lus, jo­kios šir­dies li­gos mums ne­bai­sios“, – sakė A. Kli­šo­nis, kvies­da­mas R. Ža­liūną at­siim­ti garbės pi­lie­čio re­ga­lijų.
Me­dikų šei­mo­je Alsėd­žiuo­se gimęs, Plungė­je mo­kyklą baigęs R. Ža­liū­nas tie­siu tai­ky­mu pa­si­rin­ko me­di­ci­nos stu­di­jas, nors įsto­ti ir ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Kaip pri­si­minė ko­legą svei­kinęs plun­giš­kis me­di­kas, Ta­ry­bos na­rys Rai­mon­das Do­vil­tis, kar­tu stojęs į me­di­ciną, sa­vo pa­vardės būsimų stu­dentų sąra­še neiš­vydęs R. Ža­liū­nas no­sies ne­nu­ka­bi­no – grįžo į Plungę, me­tus pa­dirbė­jo sta­liu­mi ir kitą­met vėl pa­teikė sto­ji­mo do­ku­men­tus, šįkart – sėkmin­gai.
Toks už­sis­py­ri­mas ne­tru­ko duo­ti vai­sių. Praė­jus vos de­šimt­me­čiui po Kau­no ins­ti­tu­to bai­gi­mo plun­giš­kis ta­po Me­di­ci­nos fa­kul­te­to de­ka­no pa­dėjėju, vėliau – Kar­dio­lo­gi­jos kli­ni­kos do­cen­tu ir va­do­vu, 2002 m. bu­vo iš­rink­tas Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to rek­to­riu­mi, 2010 m. – Lie­tu­vos svei­ka­tos mokslų uni­ver­si­te­to rek­to­riu­mi (per­nai šias pa­rei­gas per­davė ki­tam plun­giš­kiui – minė­ta­jam R. Be­ne­čiui).
Mūsų kraš­tie­tis sa­vo gebė­ji­mais garsė­ja ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je, ne vel­tui jam sa­vo svei­katą yra pa­tikėjęs net Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nausė­da. Ne­pai­sant šių nuo­pelnų, R. Ža­liū­nas nie­ka­da neat­si­sa­ko pa­dėti sa­vo kraš­to žmonėms, nuo 2006 m. kar­tu su Plun­giš­kių drau­gi­ja bei Plungės li­go­ni­ne ren­gia Kau­no me­dikų die­nas Plungė­je, skai­to pa­skai­tas mūsų mies­to li­go­ninės me­di­kams, kon­sul­tuo­ja pa­cien­tus, rei­ka­lui esant, prii­ma juos ir Kau­no kli­ni­ko­se.
Šitą jo pa­pras­tumą kalbė­da­mas ak­cen­ta­vo ir R. Do­vil­tis, pa­sak ku­rio, ka­da be­skam­bin­tum R. Ža­liū­nui, net jei tuo me­tu jis ne­ga­li at­si­liep­ti, va­ka­re būti­nai per­skam­bins ir pa­klaus, ko­kios pro­ble­mos, kuo jis ga­lin­tis pa­dėti.


„Čia yra ma­no žemė“

Priėmęs garbės pi­lie­čio re­ga­li­jas R. Ža­liū­nas sakė esan­tis be ga­lo lai­min­gas dėl to­kio įver­ti­ni­mo bei dėko­jo su­tei­ku­siems jam šį ti­tulą. Vis dėlto sa­vo kal­bo­je dau­giau­siai dėme­sio jis skyrė ne sa­vo nuo­pel­nams, bet Plun­gei.
„Vi­sa­da at­vy­kus į šį kraštą už­val­do neiš­pa­sa­ky­ti jaus­mai. Gal todėl, kad ta­da mes bu­vo­me jau­ni, gal kad gi­miau to­kio­je šei­mo­je, kur ma­no did­žiau­sias rūpes­tis bu­vo, kaip įdo­miau pra­leis­ti dieną – ne­turė­jau kitų rūpes­čių. Bet vi­sa­da čia at­vykęs sau ir ki­tiems, sa­vo vai­kams sa­kau, kad čia yra ma­no žemė, ma­no kraš­tas. Už­vald­žius to­kiems jaus­mams vi­sos kal­bos apie aka­de­mi­nius pa­sie­ki­mus, kar­jerą ne­be­ten­ka pra­smės“, – kalbė­jo me­di­kas.
Ko­le­gai ant­ri­no ir jį svei­kinęs R. Be­ne­tis, pri­dūręs, kad daž­no­kai su R. Ža­liū­nu tarp darbų pa­si­šne­kan­tys apie Plungę, ko­kia ji bu­vo ir ko­kia yra da­bar, ko­kia galėtų būti. „Ir iš tiesų, kaip Re­mi­gi­jus ir sakė, – tas, kas pra­dėjo sa­vo is­to­riją Plungėj, neaiš­ku, kur ją baigs, vis tiek ta is­to­ri­ja bus de­di­kuo­ta Plun­gei.“