Viktoras Gerulaitis: „Nereikia išmanyti muzikos“

– Daž­niau­siai esa­te pri­sta­to­mas kaip mu­zi­ko­lo­gas, nors sykį minė­jo­te, kad nemėgs­tat šio amp­lua.
– Yra ke­lios rūšys mu­zi­kantų: kom­po­zi­to­rius, at­likė­jas, pe­da­go­gas ir mu­zi­ko­lo­gas – mu­zi­kos ty­rinė­to­jas ir jos ap­ra­šy­to­jas. Aš esu ne­tra­di­ci­nis mu­zi­ko­lo­gas, nes neuž­sii­mu mu­zi­kos ana­li­ze, ne­ra­šau di­ser­ta­cijų. Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ja sto­jan­čiųjų kartą klausė, kuo jie no­ri būti, tai tarp at­sa­kymų bu­vo ir to­kių, kad no­ri būti Ge­ru­lai­čiu. Ta­da Mu­zi­ko­lo­gi­jos ka­ted­ra su­gal­vo­jo, kad rei­kia įves­ti to­kią dis­cip­liną kaip tai­komąją mu­zi­ko­lo­giją, ku­rią baigęs tam­pi ne mu­zi­kos ana­li­ti­ku, bet kon­certų vedė­ju, mu­zi­kos švietė­ju ir pub­li­cis­tu. Pa­gal aka­de­miją, tai toks tar­si men­kes­nis mu­zi­ko­lo­gi­jos lyg­muo. Aš su ja ne­si­gin­či­ju.

Aš pa­ts sa­ve lai­kau la­biau mu­zi­kos is­to­ri­ku, nes iš­ma­nau šią sritį, jau dau­giau kaip 40 metų aka­de­mi­jo­je dėstau vi­suo­tinę mu­zi­kos is­to­riją. Da­bar dar įsi­dar­bi­nau mo­kyk­lo­je, kur dėstau bend­res­nius hu­ma­ni­ta­ri­nius da­ly­kus, na, ir ve­du kon­cer­tus. Kaž­ka­da ved­žiau ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos mu­zi­kos lai­das, kūriau jas. Kai kas dar pri­si­me­na, kai kas sa­ko užaugęs su ma­no lai­do­mis.

– O pa­ts ar gro­ja­te ko­kiu inst­ru­men­tu?

– For­te­pi­jo­nu. Stu­di­juo­jant mu­zi­ko­lo­giją mums bu­vo pri­va­lo­ma gro­ti for­te­pi­jo­nu, ir gro­ti la­bai kie­tai.

– Vis tik da­bar daž­niau­siai ma­to­me jus kon­certų vedė­jo vaid­me­ny, ir ne bet ko­kiam. Užp­raė­ju­sia­me M. Ogins­kio fes­ti­va­lio kon­cer­te pri­sta­ty­da­mas Faus­to Latė­no kūrinį pa­pa­sa­ko­jo­te, kaip at­likė­ja Giedrė Kau­kaitė, kaž­kur už­sie­ny­je iš­gir­du­si gro­jant šio kom­po­zi­to­riaus kūrinį, at­bėgu­si į už­ku­li­sius mes­telė­jo – na kodėl lie­tu­viai ne­ku­ria to­kios gra­žios mu­zi­kos... Iš kur to­kios is­to­ri­jos pas jus? Va­dovė­liuo­se jų ne­pers­kai­ty­si.

– Šią is­to­riją aš iš­gir­dau iš pa­čio ta­da gro­ju­sio Čiur­lio­nio kvar­te­to. Ka­dan­gi metų man ne 20, o 73-eti ei­na, daug at­likėjų, o ir kom­po­zi­to­rių yra ma­no drau­gai, bi­čiu­liai, iš jų lūpų daug ką su­ži­nau. O va­dovė­liuo­se to­kių da­lykų tik­rai ne­ra­si, ne­būti­nai ir spau­da apie tai ra­šo.

Kar­tais manęs klau­sia, iš kur tu tiek ži­nai? Iš knygų, iš kur dau­giau. Šiais lai­kais kai kas ban­do ži­no­ti iš in­ter­ne­to, bet ten daug me­la­gingų ne­sąmo­nių pri­ra­šy­ta. Ki­ta da­lis ži­nių ba­ga­žo, kaip jau minė­jau, – iš pa­tir­ties. Ži­not, atei­na toks lai­kas, kai jau ga­li sa­ky­ti, jog esi pa­tyręs. Pa­ty­ri­mas – di­delė ver­tybė, jis da­ro ta­ve, ne­pa­bi­jo­siu pa­sa­ky­ti, ga­na įdo­miu ir pa­trauk­liu.

– Bet, kaip ir pa­minė­jot, pa­ty­ri­mas atei­na su me­tais. Kaž­ka­da ir jūs bu­vot vi­siš­kai ža­lias.

– Be abe­jo. Jei būda­mas dvi­de­šim­ties ar tris­de­šim­ties sce­no­je pra­dėsi gin­čy­tis su Bet­ho­ve­nu, at­ro­dy­si kaip kvai­las, juok­sis žmonės. Bet kai tau 60 – vi­sai ki­tas rei­ka­las. Aš pa­ts su­laukęs 40-ies pra­dėjau vi­sai ki­taip ves­ti kon­cer­tus. Žmonės man ėmė sa­kyt, kad sce­no­je jau­čiuo­si kaip na­mie, o su me­na­mais kom­po­zi­to­riais kal­buo­si lyg su drau­gais. Tai įma­no­ma tik įgi­jus tam tik­ros pa­tir­ties.

– Bet ar ne pa­ra­dok­sas – pub­li­ka atei­na klau­sy­tis aka­de­minės, rim­to­sios mu­zi­kos, ku­ri rei­ka­lau­ja tam tik­ro nu­si­tei­ki­mo, iš­ma­ny­mo, bet vis tiek ver­ti­na, kai to­ji aka­de­minė mu­zi­ka pri­sta­to­ma lyg drau­gui vir­tuvės užs­talėj.

– Žmonėms rei­kia, kad būtų be­tar­piš­kai tie­sio­giai ir pa­pras­tai, kaip su drau­gais. Tai da­ro įspūdį, pub­li­ka at­si­pa­lai­duo­ja. Bet aš vi­sa­da ir kar­to­ju tą – mie­li ma­no, ne­rei­kia iš­ma­ny­ti mu­zi­kos ir bi­jo­ti, kad neiš­ma­nai. Mu­zi­ka ne iš­ma­nymą tu­ri teik­ti, o es­te­tinį pa­si­ten­ki­nimą, grožį. Grožė­kitės! Jūsų širdį tas gro­žis pa­sieks be jo­kių aiš­ki­nimų.

Mu­zi­ka ga­li būti dest­ruk­ty­vi, ga­li er­zin­ti. Mu­zi­kos tiks­las yra su­kur­ti nuo­taiką, pa­veik­ti emo­ci­jas, po to ir min­tis. 

O tas iš­ma­ny­mas... Ži­not, tas ga­lio­ja kal­bant apie bet ką: jei­gu iš­ma­nai, jau­ti di­desnį pa­si­ten­ki­nimą, di­desnę pil­natvę priim­da­mas tai. Jei neišmanai, ta­da skur­des­nis ta­vo pa­ty­ri­mas. Taip kad iš­si­la­vi­ni­mas ir ži­no­ji­mas nie­kam ne­ken­kia.

– Grįžtant prie emo­cijų. Esat pri­si­pa­žinęs, kad kartais nesulaikot ašarų klausydamasis mu­zi­kos. Ar ten­ka kon­certų me­tu ma­ty­ti tokį įsi­jau­timą ir tarp pub­li­kos?

– Ten­ka. Žmonės te­be­mo­ka įsi­jaus­ti, nes jie dar yra žmonės. Aš ti­kiu, kad po 30 ar 50 metų  galė­sim apie žmo­nes ne­beš­nekė­ti, liks šnekėt tik apie te­le­fo­ni­nius žmo­nes ar dar ko­kius – jau da­bar to­kie eg­zis­tuo­ja. Esu vi­siš­kai tik­ras, kad žmo­ni­ja iš­nyks, kai mums į sme­ge­nis įkals kaž­ko­kius elekt­ro­dus. Ir tai bus jau ne­be žmonės, o ma­ši­nos. Ką jos pa­tirs kon­cer­te, ne­ži­nau, o ir ne ma­no rei­ka­las. Aš jau būsiu miręs.

– Vis tik kol dar ga­li­me pa­tir­ti emo­ci­jas klau­sy­da­mie­si mu­zi­kos, api­būdin­kit, kas atei­na į kla­si­kinės mu­zi­kos kon­cer­tus?

– No­ri ne­no­ri ten­ka pri­pa­žin­ti, kad tai yra vy­res­nio am­žiaus pub­li­ka, nors kon­cer­tuo­se ma­tau ir jau­nes­nių žmo­nių. Bet natū­ra­lu, kad ši­tai mu­zi­kai rei­ka­lin­gi la­biau pa­tyrę klau­sy­to­jai. La­biau iš­si­la­vinę, baigę ne pra­dinę mo­kyklą. Jie yra jaut­res­ni, linkę į vie­natvę, me­lan­cho­liją. Kaip sa­ko­ma, rim­ti žmonės. Nors, ki­ta ver­tus, ką reiš­kia rim­tas žmo­gus? Aš, pa­vyzd­žiui, ne­su rim­tas.

– Ne­pai­sant to, kad vil­ki­te kos­tiu­mu ir ryšite kak­la­raiš­tį?

– Ne­pai­sant to... Mes, lie­tu­viai, la­bai mėgstam imi­tuo­ti už­sie­ny pa­ma­ty­tus da­ly­kus. Pri­si­me­nu gal prie­š 15 metų žmo­ge­lis, at­ėjęs ap­smu­ku­siais džin­sais į fil­har­mo­niją, su­si­žavėjęs pa­pa­sa­ko­jo buvęs Ka­na­doj ir matęs, kad ten žmonės liet­pal­čiais ap­si­rengę klau­so­si kon­cer­to. Aiš­ku, jei­gu lau­ke gro­ja, tai ga­li ir su liet­pal­čiu būt. Taip kad ap­si­ren­gi­mas yra šeš­taei­lis da­ly­kas. Yra kultū­rin­gas žmo­gus ar­ba ne­kultū­rin­gas – ir vis­kas. O žmo­ge­lis, ku­ris atei­na į kon­certą skylė­tais džin­sais... Yra ir to­kių, bet pra­si­dėjus kon­cer­tui jie pa­ma­to, kad ne ten pa­taikė.

Žod­žiu, kla­si­ki­nei mu­zi­kai rei­kia tam tik­ro nu­si­tei­ki­mo. Bet tai ne­reiš­kia, kad to­kių kon­certų salės būna pus­tuštės. Vil­niuj ir Kau­ne kar­tais išties žmo­nių ne­su­si­ren­ka, o mies­te­liuo­se ir kai­muo­se – ten ir­gi aš va­žinė­ju su rim­ta mu­zi­ka – ten pil­na, pub­li­kos ten yra, ačiū Die­vui.

– Įdo­mu iš­girs­ti, o kaip bend­ra­me kon­teks­te at­ro­do mūsiš­kis M. Ogins­kio fes­ti­va­lis, ku­rio kon­cer­tus jūs pri­sta­tote jau 17 metų – nuo pat pir­mo­jo fes­ti­va­lio?

– O jūsų fes­ti­va­lis iš vi­so yra uni­ka­lus. Vien dėl sa­vo prin­ci­po, kurį nu­statė me­no va­do­vas Juo­zas Do­mar­kas, kad tai tu­ri būti kon­cer­tai tik or­kest­rui, ne­svar­bu – ka­me­ri­niam ar sim­fo­ni­niam, su cho­ru ar su so­lis­tais, bet tai tu­ri būti ko­ne sim­fo­ni­niai kon­cer­tai. Ant­ro to­kio fes­ti­va­lio Lie­tu­vo­je nėra, o ir Eu­ro­po­je gal tik ke­li.

Ki­tas svar­bus mo­men­tas – kad čia skam­ban­tys kūri­niai yra or­kest­ri­niai, il­gi, gilūs. „Re­quiem“ juk nėra po­kštas. Nuos­ta­bu ir tai, kad į Plungę pa­si­klau­sy­ti šių kūri­nių su­va­žiuo­ja iš vi­sos Lie­tu­vos. Per 17 metų jau at­pažįs­tu vei­dus. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad per tą laiką pub­li­ka iš­lavė­jo. Jau ne­be­rei­kia pri­min­ti, kad iš­si­jungtų mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus ar­ba kad ne­p­lotų tarp kon­cer­to da­lių – tas yra tapę sa­vai­me su­pran­ta­ma. Aš la­bai tuo did­žiuo­juo­si ir džiau­giuo­si. Kaip ir tuo, kad man ten­ka garbė da­ly­vau­ti jūsiš­kiuo­se fes­ti­va­liuo­se.

– Atsk­leis­ki­te tru­putį vir­tuvės – kaip pa­ren­ka­mi kūri­niai to­kiems fes­ti­va­liams?

– Turbūt kiek­vie­nas fes­ti­va­lis tu­ri sa­vo me­no va­dovą, ku­ris ir sprend­žia, ką kvies­ti ir ko­kius kūri­nius už­sa­ky­ti. Ži­no­ma, la­bai svar­bus da­ly­kas yra kai­na – be rėmėjų šiais lai­kais ir vi­sais lai­kais jo­kie fes­ti­va­liai ne­vyktų. Vals­tybė, net ir kultū­rin­ga, ne­ga­li rem­ti, o Lie­tu­voj vald­žia nie­ka­da ne­bu­vo kultū­rin­ga. Pas­ta­ruo­sius 10 metų ap­skri­tai ten­ka ko­vo­ti, kad gau­tum fi­nan­sa­vimą. Ir la­bai sun­ku pa­si­kvies­ti at­likė­jus iš už­sie­nio, nes ži­nai, kad pi­ni­gus gau­si pa­sku­tinę aki­mirką. O juk ko­lek­ty­vai yra su­pla­navę kon­cer­tus me­tus ar dve­jus į prie­kį. Todėl tu­ri kvies­ti iš anks­to, jie pa­sa­ko sa­vo ho­no­rarą, o tu ne­ži­nai, ar turė­si iš ko su­si­mokėt. Taip kad Lie­tu­vo­je su kultū­ra yra tra­gi­ko­miš­ka si­tua­ci­ja. Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je taip nėra.

– Va­di­na­si, iš­vys­ti sim­fo­ninį or­kestrą sa­vo sce­no­je – pra­ban­gos rei­ka­las?

– De­ja. O turėtų būti kaip Len­ki­jo­je ar­ba Vo­kie­ti­jo­je, kur kiek­vie­nas mies­tu­kas tu­ri sa­vo sim­fo­ninį or­kestrą. Plungė tuo at­žvil­giu išs­kir­tinė.

– Tiek metų va­žinė­ja­te po Lie­tuvą ir už­sienį pri­sta­ty­da­mas kon­cer­tus. Gal atradote receptą, ko rei­kia, kad kon­cer­tas pa­vyktų? Kar­tais at­likė­jai sten­gia­si, o pub­li­ka ne­įver­ti­na, ar­ba at­virkš­čiai – klausytojai išeina su ne­pa­tei­sin­tais lūkes­čiais.

– Ge­ro kon­cer­to re­cep­tas la­bai pa­pras­tas – ko­kybė. At­likė­jai ga­li būti ge­ri, bet tą dieną so­lis­tai bus ne for­moj ir vis­kas – bus kaž­kas ne taip. Bet pro­fe­sio­na­lai ne­būna ne­for­moj, tam jie ir pro­fe­sio­na­lai. Taip kad jei­gu gro­ja pro­fe­sio­na­lai ir jei­gu gro­ja ge­rus kūri­nius, ne­ga­li ne­pa­vyk­ti.

O dėl kūri­nių aš taip pa­sa­ky­siu – yra gra­ži mu­zi­ka ir ne­gra­ži. Čia ob­jek­ty­vu ir nėra jo­kių tur­gaus kri­te­rijų – man pa­tin­ka ar­ba ne­pa­tin­ka. Na, jei­gu ne­pa­tin­ka, tai ta­vo pro­ble­ma. Yra mu­zi­ka, ku­ri skleid­žia tei­giamą ener­giją, ir vis­kas. Ji bet ko­kią pub­liką ga­li už­ves­ti. Be to, sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad į to­kius kon­cer­tus atei­na pub­li­ka, ku­riai knie­ti. Ta­da ir pa­vyks­ta. Ir tik­rai ne dėl to, kad vedė­jas šmaikš­tau­ja ar že­ria ko­kias ne­girdė­tas is­to­ri­jas (juokiasi – aut.).