Naujausios
Artimųjų staigmena
Pati knygos autorė sakė iki šiol mieliau prisistatanti žurnaliste, mat daugiau nei penki dešimtmečiai prabėgo dirbant būtent šį darbą. Žurnalisto plunksnos į šalį nededa ir dabar, nors prieš kelerius metus išėjo užtarnauto poilsio, – jos straipsnių galima rasti laikraštyje „Ūkininko patarėjas“.
Paklausta, kas paskatino parašyti tokio žanro knygą, kur mistika susipina su detektyvine istorija, plungiškė pasakojo nuo mažens mėgusi skaityti detektyvus, o ir vėliau, tapus žurnaliste, visada tekdavo dirbti su policija, rašyti apie kriminalines naujienas, kraują stingdančius nusikaltimus ir nelaimes.
„Būdavo, kad šauna koks siužetas į galvą. Užsirašydavau jį ant lapelio ir įmesdavau į stalčių. Dirbant laikraščio redakcijoje neįmanoma atsidėti knygų rašymui, nes rytas prasideda nuo klausimo, ką parašysi į numerį, o diena baigiasi – ką parašei. Laikraštis – lyg išsižiojęs ryklys, tik ir laukiantis, kol ką į burną įmesi. Todėl kai išėjau į pensiją, metus laiko apie rašymą nenorėjau nė girdėti, bet vis neapleido kaltės jausmas, nes diena praeidavo lyg nieko svarbaus nenuveikus“, – pasakojo R. Mėčienė.
Pasak jos, sykį betvarkant iš redakcijos parsivežtus savo popierius už akių užkliuvo minėti ant lapelių užrašyti siužetai. Jų suskaičiavo 13 ar 14. Perskaičiusi juos nutarė vieną išplėtoti, bet net ir tada minties leisti knygą esą neturėjo. Kortas sumaišė artimieji, nutarę padaryti gimtadienio staigmeną.
„Artėjo mano jubiliejus, visi ėmė klausinėti, ko norėčiau dovanų. O aš labai norėjau šuniuko, apie jį tik ir tešnekėjau, todėl buvau įsitikinusi, kad būtent tokią dovaną ir gausiu. Jubiliejaus dieną atvažiavo vaikai, dukra rankoje laiko kažkokį paketėlį, o aš į jį nė žiūrėt nenoriu. Maniau, kad tame paketėlyje šuns dokumentai. Galvoj tik viena mintis – kad kuo greičiau tą šunį iš bagažinės išleistų, o dokumentus vėliau pažiūrėsiu“, – prisiminusi ilgam atminty įsirėžusią dieną juokėsi knygos autorė.
Netrukus paaiškėjo, kad minėtame paketėlyje slėpėsi ne šuniuko dokumentai, o dar spaustuvės dažais kvepianti knyga „Našlių žiedas“. R. Mėčienė sakė ilgai negalėjusi patikėti, kad jos parašyta ir daug kartų taisyta istorija įgavo knygos pavidalą. Sakė kaip knygą ją perskaičiusi tik šiemet.
Užkeikto žiedo istorija
Paklausta, ar knygos veikėjai turi prototipus realiame gyvenime, plungiškė neslėpė, kad romane dėliojamas įtempto veiksmo pasakojimas sukonstruotas iš realių įvykių, apie kuriuos teko girdėti dirbant žurnaliste. Antai maniako subjauroti mergaičių kūnai, įtrinti rožių aliejumi, išties buvo rasti Vilijampolėje, tik tarybiniais metais apie tai nebuvo galima nei rašyti, nei garsiai pasakoti.
O kas slypi už pagrindinės romano veikėjos Ugnės personažo? „Žiūrėdama detektyvinius filmus niršdavau, kad juose detektyvai yra vyrai ir visada – nusmurgę, apšepę, kažkokie netvarkingi. Galvojau – na jau ne, mano detektyvė bus moteris, ir ne bet kokia, o tikra gražuolė. Taip gimė raudonplaukės žaliaakės Ugnės personažas“, – atskleidė knygos autorė.
Įdomi ir romane aprašomo užkeikto žiedo istorija. „Mano geriausios draugės močiutė buvo žolininkė. Jų giminė buvo kilusi iš Italijos ir į Lietuvą turėjo atsivežę įvairių brangenybių, tarp kurių buvo ir tas žiedas. Iš kartos į kartą buvo perduodamas įspėjimas, kad kas apsimaus tą žiedą, liks našle. Ir išties, sutapimas ar ne, toje giminėje buvo daug našlių“, – toliau romano siužetiniais vingiais, susipinančiais su realiomis gyvenimiškomis istorijomis, susitikimo dalyvius vedžiojo R. Mėčienė bei atskleidė pradėjusi rašyti ir antrąjį romaną, kuris taip pat bus paremtas realiais nutikimais ir dar labiau stingdantis kraują, tad neabejotinai skirtas tik stiprių nervų skaitytojams.
Paklausta, kas sunkiausia rašant, žurnalistė ir rašytoja prisipažino, kad jai sunkiausia apipinti pasakojimą žodžiais, nes dirbant redakcijoje nuolat reikalaujama rašyti kuo trumpiau ir konkrečiau, šiukštu nepilstyti iš tuščio į kiaurą. Tad nutarus rašyti knygą reikia įdėti pastangų, kad persijungtum iš publicistinio stiliaus į grožinį.
Susirinkusiesiems buvo įdomus ir R. Mėčienės prisipažinimas, kad sėdusi rašyti romano ji paprastai žinanti tik jo pradžią ir pabaigą, o pati istorija, jos vingiai gimsta pačio rašymo proceso metu, todėl vienas ar kitas siužetinis posūkis ir ją pačią nustebina.
