Naujausios
Pirmenybė – gerai savijautai
Plungėje gimusi ir augusi devyniolikmetė save apibūdina kaip viską išbandyti norinčią merginą. Tokia ji buvo dar lankydama lopšelį-darželį „Raudonkepuraitė“, į kurį įžengė būdama vos trejų. Niekas nepasikeitė sėdus ir į mokyklinį suolą „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, vėliau – „Saulės“ gimnazijoje.
„Jeigu reikėtų apibūdinti save vienu žodžiu, tai būtų smalsi. Buvau imli įvairiausioms ir dažnai tarpusavyje niekuo nesusijusioms veikloms. Savęs ieškojau šachmatų, siuvimo būreliuose, keliaudama įvairių enciklopedijų puslapiais. Perskaičiau jų ne vieną. Žinoma, labiausiai patiko aktyviai leisti laiką su draugais, valandų valandas žaisdavome krepšinį, važinėdavomės dviračiais. Nenustygdavau vietoje – norėjau būti visur vienu metu“, – šypsosi Nora.
Gyvendama aktyvų gyvenimą, mergina neapleido ir mokslų. Jie visada sekėsi neblogai. „Turbūt, kaip ir daugeliui mokinių, vieni dalykai sekėsi labai gerai, kiti – šiek tiek prasčiau“, – sako pozityvumu spinduliuojanti mergina ir priduria, kad visada pirmenybę teikdavo ne pažymiams, o gerai savijautai – dėl gauto prastesnio pažymio pernelyg neliūdėdavo.
Šimtukas buvo staigmena
Tačiau šiukštu manyti, kad Nora neskyrė deramo dėmesio mokslams. Atvirkščiai – plungiškė daug dirbo, kad šiandien galėtų džiaugtis brandos atestatu, kuriame puikuojasi aukšti brandos egzaminų įvertinimai bei šimtukas, pelnytas iš valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino.
„Neslėpsiu – visiškai nesitikėjau aukščiausio įvertinimo iš šio egzamino. Jaučiau, kad parašiau neblogai, tačiau šimtukas man buvo labai džiugi staigmena. Pats egzaminas neprailgo, o ir duotos temos man patiko, pasirodė įdomios ir aktualios. Apie kiekvieną būčiau galėjusi bent ką nors parašyti“, – šiandien vieną sunkiausių abiturientams egzaminų vertina Nora. Iš viso mergina pasitikrino net šešių dalykų žinias – matematikos, anglų kalbos, geografijos, biologijos, chemijos bei jau minėtos lietuvių kalbos ir literatūros.
Daugiausia laiko plungiškė tikina skyrusi pasiruošti chemijos egzaminui. Jai jis atrodė vienas iš sudėtingiausių, todėl visą mėnesį sėdėjo įnikusi į chemijos vadovėlius, bandydama įsisavinti šio dalyko subtilybes.
Savarankiškai Nora mokėsi visus mokslo metus. Ir ne dėl to, kad būtų pametusi galvą dėl mokslų ir gerų pažymių, bet paprasčiausiai dėl to, kad mokykliniame suole jai būdavo sunku susikaupti.
Dabar, kai jau abitūros egzaminai – praeityje, plungiškė tvirtina, kad jie iš tikrųjų nėra tokie sunkūs, kaip apie juos kalbama. Merginos nuomone, mokiniai yra be reikalo įbauginami, nes baimė tikrai neprideda nei pasitikėjimo laikant egzaminą, nei žinių.
Mokykla – ne tik mokslo įstaiga
Apskritai, anot devyniolikmetės, apie mokyklą dažnai kalbama pernelyg rimtai. Noros nuomone, mokykla nėra vien tik įstaiga, į kurią susirenkama mokytis.
„Iš „Ryto“ mokyklos perėjusi mokytis į „Saulės“ gimnaziją, supratau, kad mokyklą reikia išnaudoti ne tik kaip mokymosi įstaigą. Todėl ėmiau ieškoti būdų, kaip save išreikšti: su mokyklos draugais įkūrėme grupę „Paradoksas“, kurioje grojau gitara, išvykau į Siciliją su „Erasmus+“ mainų programa. Dalyvavau kiekviename mokyklos organizuojamame karnavale ar kitame renginyje. Būtent šie visi dalykai mano metus, praleistus mokykloje, padarė ypatingus, įsimintinus“, – sako mergina, kuriai vis dar sunku suvokti, jog visa tai – jau praeityje.
Paklausta, ko labiausiai pasiilgs, užvėrusi gimnazijos duris, nė kiek negalvodama plungiškė atsako, jog bendruomeniškumo jausmo. „Kiekvienas mokinys priklauso tam tikrai mokyklai, klasei, dalyko pogrupiui, todėl niekada nesijaučiau vieniša. Baigęs mokyklą, lieki tarsi vienas ir pats privalai apsispręsti, kuriuo keliu sukti toliau.“
Tėvai ne spaudė, o palaikė
Žinoma, visada šalia bus patarti ir padėti pasirengę tėvai. Nora visada jautė savo tėvelių palaikymą ir yra jiems už tai labai dėkinga. Mergina pasakoja, kad jos mama ir tėtis visada domėjosi, kaip jai sekasi, bet niekada nespaudė mokytis. Jie dukrai suteikė visišką pasirinkimo laisvę, keliaujant mokslų šalies labirintais, renkantis dalykus vienuoliktoje klasėje, nesikiša į pasirinkimus ir dabar, sprendžiant, kur stoti. „Mokydavausi ir spausdavau save pati, o jie tik skatino ir palaikė. Už tai esu jiems labai dėkinga“, – sako plungiškė.
Pasiteiravus, kas jai buvo sunkiausia per tuos dvylika metų, praleistų mokykloje, mergina šypsodamasi atsako, jog tinkamai susiplanuoti dienotvarkę. „Tai labai svarbu, norint laiku pasiruošti kontroliniui, išsimiegoti, pailsėti. Vėlavimas, darbų atidėliojimas galiausiai sukelia daug nereikalingo streso. Laiko neplanavimas neretai man pakišdavo koją. Todėl stengiuosi šią savybę išguiti iš savo gyvenimo, kad ateityje gyventi būtų lengviau“, – mintimis dalijasi Nora.
O kokia ta ateitis? Plungiškė sako nemėgstanti galvoti apie tolimą ateitį. Gal dėl to dažnai prisimenanti posakį „Kaip bus, taip bus“. Turinti vienintelį norą – dirbti mylimą darbą ir būti laiminga. Mergina sako dabar gyvenanti šia minute – mėgaujasi kiekviena akimirka, semia gyvenimą saujomis ir džiaugiasi laisvalaikiu, kurio neįsivaizduoja be filmų, žaidimų ir gitaros.
„Užsiėmimų man tikrai netrūksta. Kartais kuriu dainas, dažnai groju. Matyt, tam turėjo įtakos tai, jog dešimt metų lankiau Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, grojau smuiku bei pianinu. Labai pasiilgstu muzikos. Negaliu be jos. Patinka ir piešti. Tiesa, dar rašau dienoraštį. Mano gyvenime išties daug spalvų. Tikiuosi, jog ateityje jų tik daugės“, – pasakoja Nora, viena iš daugiau nei pusantro šimto abiturientų, šiemet atsisveikinusių su „Saulės“ gimnazija.