Naujausios
Optimizmu spinduliuojantis pedagogas
Tipiškas mokytojo paveikslas iš praeities: ankšta klasė, juodai dažyti suolai, o juose susėdę kaimo vaikai, pasidabinę namuose austais švarkeliais, šiurkščiais lininiais marškiniais ir margomis kartūno suknelėmis. Berniukų galvos būdavo nukirptos plikai, o visi pirštai išteplioti rašalu. Prie suolų kiekvienas turėjo tvarkingai sudėtas medines skryneles, skirtas knygoms.
Kasdien į šią ankštą klasę Liolių kaime kulniuodavo visų mylimas ir gerbiamas pradinių klasių mokytojas Jonas Šerėnas, gimęs 1903 m. Švenčionių apskrityje, Antalksnės kaime.
Klasėje ant sienų išdidžiai kabėjo Simono Daukanto, Maironio, Jono Basanavičiaus portretai. O prie mokytojo stalelio aukštas ir liesas jaunuolis, visu kūnu palinkęs į priekį, garsiai deklamavo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“.
Mokytojas J. Šerėnas visus stebino savo kantrybe ir optimizmu, o pati mokykla tuo metu buvo tapusi viso kaimo kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo centru. Čia rengtos vakaronės, rodyti spektakliai, skaitytos agronomijos, zootechnikos ar dorovės paskaitos. Be to, pedagogas buvo aktyviai įsitraukęs į kovą su girtuokliavimu.
Beveik kiekvieną vakarą pas jį rinkdavosi aplinkinių vienkiemių gyventojai: paskaityti laikraščių, pasiginčyti apie politiką ir kainas.
Dažną sykį J. Šerėnas vietiniams kaimo žmogeliams nuoširdžiai patardavo, kada geriausia parduoti linus arba ką daryti norint daugiau gauti už bekoną. Mokytojas buvo visos apylinkės demokratiškas ganytojas ir šviesulys.
Kelionė į nežinią
Sovietų Sąjungos represinėms struktūroms suplanavus masinius Baltijos šalių gyventojų trėmimus, ankstyvą ir apniukusį 1941 metų birželio 14-osios rytą netikėtai prasidėjo pirmieji lietuvių išvežimai iš gimtųjų žemių. Prie namo ar sodybos privažiuodavo didžiulis sunkvežimis, o jame sėdėdavo operacijos vadovas – saugumo darbuotojas, rajono partijos sekretorius, kuris nors iš valsčiaus aktyvo ir saugumo kariuomenės kareivis.
Civiliai buvo ginkluoti pistoletais, o kareiviai – šautuvais. Egzekutoriai ryžtingai užeidavo į namus, negailestingai versdavo iš patalų šeimininkus ir pradėdavo kratą.
J. Šerėno namų taip pat neaplenkė. Juos krėtė labai kruopščiai: patikrino visas iki vienos namuose buvusias knygas, žurnalus, pravertė laikraščių puslapius ir net vaikų mokyklinius sąsiuvinius. Saugumietis ypatingai susidomėjo šeimos nuotraukų albumu, kuriame buvo daugybė paties J. Šerėno, jo giminaičių ir kitų pažįstamų fotografijų, kuriose įsiamžinę jaunalietuvių arba skautų uniformomis.
Baksnodamas savo kaulėtu pirštu pareigūnas vis klausinėjo, ar fotografijose – šeimininko atvaizdas? Albume buvo aptiktas ir jubiliejinis atvirukas su Dariaus ir Girėno atvaizdais. Enkavėdistui netikėtai pasirodė, kad Darius iš fotografijos ir J. Šerėnas – vienas ir tas pats asmuo. Jis visiems kaišiojo atviruką ir primygtinai reikalavo patvirtinti.
Kažkuris iš atėjusiųjų suabejojo, ar Liolių pradinės mokyklos mokytojas galėtų būti perskridęs Atlantą. Enkavėdistas nepatikėjo ir atidėjo atviruką į įtartinų nuotraukų krūvelę.
Iš spintos buvo negailestingai verčiami daiktai, skalbiniai, viskas trypiama purvinais batais, daužomi indai ir paveikslų stiklai. Tartum netyčia buvo sudaužytas ir gipsinis Vyčio bareljefas.
Įstrigę lagerio gniaužtuose
Šerėnų šeimos išvežimas vyko nesklandžiai, ne pagal iš anksto parengtą scenarijų. Tą dieną Jono žmona buvo išvykusi pas savo tėvus į Musninkų valsčių Aukštaitijoje, o namuose su tėvu likę dešimtmetis sūnus Algirdas ir trylikametė dukra Gražina.
J. Šerėnas, pažadintas nekviestų svečių, iškart suprato, kad atėjo jo suimti. Nieko nelaukęs koja išspyrė langą ir iššoko iš antro aukšto. Leidosi tekinas bėgti, bet kareivis įkandin paleido keturis šūvius. Tik tada pedagogas pakėlė rankas ir pasidavė.
Vieni patys namuose likę vaikai vos neišprotėjo, apimti baimės ir nevilties. Galiausiai krata buvo baigta, enkavėdistas vaikams paliepė pasiimti drabužių, batus ir maisto savaitei.
Algirdas ir Gražina, patiesę ant grindų lovatiesę, drebančiomis rankomis krovė, kas tik pakliuvo. Enkavėdistas dar turėjo lašelį žmogiškumo ir keletą kartų vaikams pakartojo, kad reikia imti kostiumus, paltus, viską, kas geriausia. Šiaip taip susirinkę du ryšulius drabužių, lašinių ir duonos, sulipo į mašinos kėbulą.
Jau artinantis vakarui visi buvo atvežti į Telšių geležinkelio prekių stotį. Ant bėgių stovėjo tamsiai raudonos spalvos gyvuliniai vagonai. Vienam ir kitam vagono gale buvo iš lentų sukaltas antras aukštas – gultai. Ant mažyčių langų užkaltos grotos, o visi liukai sandariai uždaryti ir sutvirtinti.
J. Šerėną ir abu vaikus su visa manta įkurdino antrame aukšte. Stotis virte virė nuo vienas po kito atvažiuojančių sunkvežimių su žmonėmis. Jie graudžiai verkė, šaukė, ieškojo savo pasimetusių giminių ar pažįstamų, o kiti garsiai piktinosi ir laužyta rusų kalba ginčijosi su sargybiniais.
Ant stoties nusileido blausios vasaros sutemos, vagone beveik niekas nemiegojo, buvo girdėti šnabždesys, dūsavimai ir tylūs verksmai. Vagono duris nuolatos darinėjo civiliai ir uniformuoti asmenys su aplankais rankose. Šaukė visus pavardėmis, tikslino šeimų sudėtį, gimimo metus, vietovę, ir iš kur išvežami. Niekas vagone negalėjo nė įsivaizduoti, koks baisus likimas jų laukia ir kad visus išveža keliolikai metų, o kiti jau amžiams atsisveikina su Tėvyne.
Pro vagono langus šmėkščiojo Lyda, Molodenčas, Minskas, Borisovas, Orša, Vitebskas. Viskas buvo svetima: gamta, kaimai, žmonės. Tremtinių niekas nemaitino, tad belaisviams teko tenkintis „ubagiene“ – pasaldintu vandeniu su duonos ar džiūvėsių gabaliukais.
Išdavikai, parašę nuosprendį nekaltiesiems
J. Šerėno sūnus Algirdas ilgą laiką rinko ir sudarinėjo didelį dokumentinio pobūdžio veikalą apie lietuvių kančias šiame atšiauriame žemės kampe. Parašė knygą „Nežinome savo kaltės“, kuri 1991 metais buvo išspausdinta. Į šios knygos puslapius suguldė visus savo atsiminimus apie to meto įvykusius, skaudžiausius išgyvenimus, lagerio kančias, įvardino piktavalius.
„Savo šeimos kankintojus aš žinau. Tai Bronius Rėbžda, Jurgis Pažėra ir jo žmona Bronė Lečaitė-Pažėrienė. Labai dažnai mūsų namuose lankydavosi šitas dar jaunas, šlubas ir riebiu spuoguotu veidu žmogus. Mudu su Gražina nemėgome šlubio dėl jo uždarumo ir nenoro su mumis bendrauti“, – savo knygoje rašė A. Šerėnas.
Garbėtroška Bronius buvo piktas ant viso pasaulio, o gavęs valdžią stengėsi nelaimingus padaryti ir kitus. Jis su didžiausiu sadistišku pasimėgavimu vykdė juodus darbus „vardan aukštų komunizmo idėjų Rietavo valsčiuje“.
Jaunas mokytojas J. Pažėra buvo šeimos draugas, Algirdo krikštatėvis, pasileidęs ir savanaudis girtuoklis. Vos tik užėmė atsakingas pareigas Rietave, iškart ėmė keršyti J. Šerėnui už tariamai nepasisekusią savo karjerą švietimo srityje.
Mokytojas 1943 m. negailestingai buvo atskirtas nuo savo šeimos ir Krasnojarsko krašte esančiame viename iš žiauriausių Rešiotų lageryje sušaudytas. Žmona Eleonora kartu su sūnumi Algirdu ir dukra Gražina buvo ištremti į Komijos gulagus. Tiesa, Algirdas sykį buvo pabėgęs, tačiau sugautas ir grąžintas atgal.
Savo ir tėvų gimtojoje žemėje jis apsilankė tik 1998-aisiais. Simboliška, kad šios viešnagės metu netoli Liolių ir užgeso Algirdo gyvybė.
2009 metų kovo 26-ąją, Liolių kaimo bendruomenės teikimu ir Rietavo savivaldybės tarybos sprendimu, pagrindinė Liolių kaimo gatvė pavadinta Jono Šerėno vardu, o 2018 m. birželio 18 d. mokytojui atminti atidengta ir paminklinė lenta ant buvusios Liolių pradinės mokyklos, kur dabar veikia biblioteka ir įsikūrę bendruomenės namai.
