„Nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu būti mokytoja“

Apie pro­fe­sinę šventę – su nos­tal­gi­ja

Su į Ša­tei­kius li­ki­mo nu­te­kin­ta plun­giš­ke su­si­ti­ko­me prie­š pat Mo­ky­tojų dieną. 18-os metų mo­ky­to­ja­vi­mo pa­tirtį su­kau­pu­siai J. Ar­laus­kie­nei ši die­na – ypa­tin­ga, vis tik tai – pro­fe­sinė šventė. Tik jos švęsti nei ji, nei jos ko­le­gos – Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­ro pe­da­go­gai – ga­li­my­bių ne­tu­ri.

„Ge­rai, jei tądien pa­vyks­ta puo­delį ka­vos iš­ger­ti ir per­si­mes­ti vie­nu ki­tu žo­de­liu. Apie kaž­ko­kius ren­gi­nius mes ne­sva­jo­ja­me, o taip kar­tais norėtų­si ki­taip pra­leis­ti šią dieną. Ta­čiau tai nėra įma­no­ma – mūsų vai­kai ki­to­kie, jiems rei­kia nuo­la­ti­nio dėme­sio, net trum­pam jų ne­ga­li­ma pa­lik­ti vienų.“

J. Ar­laus­kienė pir­muo­sius žings­nius kaip mo­ky­to­ja žengė tuo­metė­je Alsėd­žių vi­du­rinė­je mo­kyk­lo­je.

Dar­bas su moks­lei­viais, ku­riuos mokė mu­zi­kos su­bti­ly­bių, J. Ar­laus­kie­nei la­bai pa­ti­ko. Ta­da dar vi­sai jau­nutė pe­da­gogė iš­kart pa­ju­to, jog sėdi sa­vo­se rogė­se. Ma­lo­numą jai teikė tiek pa­čios pa­mo­kos, tiek vaikų ma­žes­ni ir di­des­ni pa­sie­ki­mai. Ta­čiau to jau­nai mo­ky­to­jai neuž­te­ko – šir­dis ją kurstė dar pra­smin­ges­nei veik­lai.

 „Man ne­pa­ka­ko vien tik pa­mu­zi­kuo­ti ar pa­dai­nuo­ti. Aš norė­jau duo­ti dau­giau ir tuo pa­čiu gau­ti – ma­ty­ti, kiek daug ga­li mu­zi­ka“, – ra­mybės ne­da­vusį norą pri­si­minė pe­da­gogė.

Li­ki­mas šiai sva­jo­nei ne­li­ko kur­čias – J. Ar­laus­kienės gy­ve­ni­mas po ku­rio lai­ko ėmė keis­tis iš esmės: iš Plungės per­si­kėlė į Ša­tei­kius, o po mo­ti­nystės ato­stogų ją pa­si­ti­ko jau ne alsė­diš­kiai moks­lei­viai, o Plungės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los auklė­ti­niai. Dar vėliau mu­zi­kinė­mis ži­nio­mis mo­ky­to­ja ėmė da­lin­tis ir su da­bar­ti­nio Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­ro vai­kais.

Ne­gailė­da­ma savęs ir ne­skai­čiuo­da­ma dar­bo va­landų pe­da­gogė dve­jo­se įstai­go­se iš­dir­bo be­veik de­šimt­metį, kol ga­liau­siai nu­tarė visą sa­ve pa­švęsti dar­bui vien tik su spe­cia­liųjų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­čiais vai­kais.


„Čia aš jau­čiuo­si la­biau rei­ka­lin­ga“

„Manęs pra­šė lik­ti dirb­ti me­no mo­kyk­lo­je, vėliau ir su­grįžt pra­šė. Su­lauk­da­vau pa­si­ūlymų ir iš bend­ro­jo ug­dy­mo mo­kyklų, kur tik­rai dar­bas nėra toks sun­kus kaip Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­re. Vi­sa­da leng­viau­sia nuei­ti pa­pras­čiau­siu ke­liu, bet aš to ne­norė­jau. Šir­dis ma­ne šaukė at­si­duo­ti dar­bui su spe­cia­liųjų po­rei­kių vai­kais. Taip čia ir li­kau. Čia aš jau­čiuo­si la­biau rei­ka­lin­ga. Čia aš ga­liu dau­giau duo­ti ir taip pa­dėti gerą­ja pra­sme ki­to­kiems vai­kams. Man tai – be ga­lo svar­bu“, – apie ap­si­spren­dimą sa­ve rea­li­zuo­ti tik vie­no­je įstai­go­je kalbė­jo J. Ar­laus­kienė.

Mo­te­ris kas­dien į darbą Plungė­je va­žinė­ja iš Ša­tei­kių, ta­čiau ki­taip jos gy­ve­ni­me nie­ka­da ir ne­bu­vo – gy­ven­da­ma Plungė­je va­žinė­jo į Alsėd­žius, o per­si­kėlu­si į Ša­tei­kius kas­dien rie­da į Plungę. Kaip pa­ti sa­ko – gy­ve­na ant ratų. Bet bėdos ta­me ji ne­ma­to, net įžvel­gia pliusų – ke­lio­nių me­tu sa­ko­si tu­rin­ti lai­ko „per­si­krau­ti“, pa­si­ruoš­ti dar­bui ar­ba ati­trūkti nuo jo.

O ko­kia bu­vo pa­ti pra­džia pra­dėjus dirb­ti su spe­cia­liųjų po­rei­kių tu­rin­čiais vai­kais ir jau­ni­mu? Šian­dien jau did­žiulį pa­tir­ties ba­gažą su­kau­pu­si mo­ky­to­ja ne­sle­pia, jog ra­mybės ne­davė ne­ži­no­mybė – kaip bus, nuo ko pra­dėti? Bu­vo mo­mentų, kai net apim­da­vo baimė. Bet su­lig kiek­vie­nais me­tais darė­si vis leng­viau.

Mu­zi­kos ke­liu jaunąją kartą ve­dan­ti pe­da­gogė ne­slėpė, jog vaikų diag­nozės vis sunkė­ja, esą į įstaigą atei­na vis su­dėtin­ges­ni vai­kai, ta­čiau per tiek metų pra­kti­kos esą juos leng­va at­pa­žin­ti, ne­sun­ku pri­tai­ky­ti dar­bo me­to­dus ir pa­si­tel­kus juos „at­ra­kin­ti“ vaiką.

„Džiau­giuo­si pa­si­li­ku­si čia, nes tik­rai jau­čiuo­si rei­ka­lin­ga, vai­kai iš manęs gau­na tai, ko jiems rei­kia. Mes drau­ge pa­sie­kia­me džiu­gi­nan­čių re­zul­tatų“, – spin­din­čio­mis aki­mis pa­sa­ko­jo mo­ky­to­ja.


Did­žiau­sia mo­kyk­la – pa­tir­tis

Pe­da­gogė įsi­ti­ki­nu­si, kad sėkmę dar­be le­mia ne kas ki­ta, o pa­tir­tis – jos neats­tos jo­kie uni­ver­si­te­tai ir dip­lo­mai. Pa­ti J. Ar­laus­kienė mu­zi­kos mokė­si M. Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je, Klaipė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je, su mu­zi­ka su­sie­jo ir stu­di­jas Klaipė­dos uni­ver­si­te­te. Mo­te­ris ga­li did­žiuo­tis ne tik ba­ka­lau­ro, bet ir ma­gist­ro laips­niu, ta­čiau, kaip ji sa­ko, did­žiau­sia mo­kyk­la yra pa­tir­tis.

„Pa­tys vai­kai dik­tuo­ja me­to­dus, kaip su jais dirb­ti, tik tu­ri tai pa­stebė­ti ir tin­ka­ma link­me nu­kreip­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si pe­da­gogė ir pri­dūrė, kad dar­bas su spe­cia­liųjų po­rei­kių tu­rin­čiais mo­ki­niais – vi­sai ki­toks. Esą vi­sos ži­nios per­tei­kia­mos per veik­las, už­siė­mi­mus. Kiek­vieną mo­kinį mo­ky­to­ja aky­lai ste­bi, prie kiek­vie­no priei­na, pa­bend­rau­ja, pa­žaid­žia, mat la­bai svar­bu jį su­do­min­ti ir iš­lai­ky­ti dėmesį iki pat pa­mo­kos ga­lo. Ki­tu at­ve­ju vai­kas ims da­ry­ti tai, kas jam šaus į galvą.

„Dirb­da­mas su to­kiais vai­kais ne­ga­li nė aki­mir­kai nu­si­gręžti. Apsk­ri­tai vai­kai daž­nai  yra ne­nuspė­ja­mi. Pri­si­me­nu, kaip vie­nas alsė­diš­kis pra­di­nu­kas per pa­moką spėjo nu­si­kirp­ti plau­kus, – šyp­so­jo­si mo­ky­to­ja, pa­si­džiaug­da­ma, jog mu­zi­ka – dėkin­ga pa­mo­ka, nes per ją ga­li­mos įvai­rios veik­los. – Mes pa­si­tel­kia­me inst­ru­men­tus, ka­muo­lius, dai­nuo­ja­me, pa­si­tel­kia­me kūno per­ku­siją“.

Ži­no­ma, su kiek­vie­nu vai­ku dar­bas – in­di­vi­dua­lus. Neį­ma­no­ma vie­no me­to­do pri­tai­ky­ti vi­sai kla­sei, nes Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­re vai­kai – skir­tin­gi: vie­nas tu­ri rai­dos su­tri­kimų, ki­tas – judė­ji­mo ne­ga­lią ir pa­na­šiai. Lai­mei, čia klasė­se – po be­maž de­šimt vaikų, todėl per pa­moką ga­li­ma kiek­vie­nam skir­ti lai­ko, kiek­vieną pa­mo­ky­ti at­ski­rai, o tai ypač svar­bu spe­cia­liųjų po­rei­kių tu­rin­čiam vai­kui.

J. Ar­laus­kienė su ne­ri­mu kal­ba apie įtraukųjį ug­dymą, su­da­ry­siantį pa­lan­kias sąly­gas mo­ki­niams, tu­rin­tiems spe­cia­liųjų ug­dy­mo­si po­rei­kių, mo­ky­tis bend­ro­jo ug­dy­mo mo­kyk­lo­se. Mo­ky­to­jos nuo­mo­ne, išėjęs į įprastą mo­kyklą vai­kas tik­rai ne­be­gaus to­kios pa­gal­bos, ko­kios su­lau­kia lan­ky­da­mas to­kią įstaigą kaip Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­ras. „Bi­jau, kad re­zul­ta­tai kris že­myn“, – kalbė­jo J. Ar­laus­kienė.

Kaip be­būtų, yra ir kuo pa­si­džiaug­ti. Pe­da­gogė pa­sa­ko­jo pa­stebė­ju­si pa­sta­ruo­ju me­tu la­bai pa­si­kei­tusį tėvų po­žiūrį į to­kias įstai­gas kaip Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­ras.

„Džiau­giuo­si, kad au­ga tėvų išp­ru­si­mas. Kai aš at­ėjau čia dirb­ti, centrą lankė dau­giau­sia aso­cia­lių šeimų at­ža­los, o da­bar tu­ri­me la­bai daug vaikų ir iš iš­si­la­vi­nu­sių šeimų. Džiu­gi­na ir tai, kad tėvai pa­ste­bi, kaip čia at­ėju­si jų at­ža­la pa­si­kei­čia – at­si­gau­na, ima švytė­ti. Ma­mos ir tėčiai ver­kia tai ma­ty­da­mi ir sa­ve grau­žia, kodėl anks­čiau neat­vedė sa­vo vai­ko“, – pa­sa­ko­jo J. Ar­laus­kienė.


Mu­zi­kos ga­lia – did­žiulė

Mu­zi­kos pe­da­gogė išugdė ne vieną ta­lentą. Da­bar­tinės jos, kaip pa­ti sa­ko, žvaigž­dutės – sep­ty­nio­lik­me­tis Dei­vi­das Ka­niaus­kas ir aš­tuo­ne­rių Aren­tas Kat­kus. Su šiais so­lis­tais jau kitą mėnesį mo­ky­to­ja vyks kon­cer­tuo­ti į Val­dovų rūmus sos­tinė­je.

Su sa­vo jau­nai­siais ta­len­tais J. Ar­laus­kienė da­ly­vau­ja įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, iš ku­rių ne­re­tai grįžtai ir su laimė­ji­mais. Per­nai mo­ky­to­ja vieną iš sa­vo bal­singųjų mo­ki­nių pa­ruošė „Dainų dai­nelės“ kon­kur­sui. Ra­jo­ninį etapą au­tiz­mo spekt­ro su­tri­kimą tu­rin­tis so­lis­tas įveikė be jo­kių sun­kumų, o štai re­gio­ni­nia­me tu­re ji išb­laškė... į akis kritę sal­dai­niai.

Ša­tei­kiškė sten­gia­si sa­vo mo­ki­nius iš­vež­ti į kuo pla­tes­nius van­de­nis, mat jai la­bai svar­bu, kad spe­cia­liųjų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tys vai­kai in­teg­ruotų­si į vi­suo­menę, kad įprastų mo­kyklų mo­ki­niai juos priimtų kaip ly­gia­ver­čius drau­gus.

Tie­sa, mo­ky­to­ja ne­slėpė, jog ne sykį yra tekę nu­ry­ti ir kar­čių žod­žių. Ir svar­biau­sia, kad jie išsprū­do ne iš vaikų, o iš suau­gu­siųjų lūpų. „Kar­tais būna, kad ima prie­kaiš­tau­ti, kodėl aš spe­cia­liųjų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rintį vaiką at­ve­žiau į ne jam skirtą kon­kursą. Bet ta­da aš pa­pra­šau pirš­tu pa­ro­dy­ti kon­kur­so nuo­sta­tuose, kur pa­ra­šy­ta, kad šia­me kon­kur­se ma­no mo­ki­nys ne­ga­li da­ly­vau­ti. Tuoj pat nu­ty­la“, – ne­ma­lo­nia pa­tir­ti­mi da­li­jo­si mo­ky­to­ja.

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nas vai­kas yra kaž­kam ga­bus, ne­ga­li­ma nė vie­no nu­ra­šy­ti.

„Mūsų vai­kai nie­kuo nėra pra­stes­ni. Todėl man ir pa­tin­ka dirb­ti su jais, per mu­ziką at­skleis­ti jų ta­len­tus ir ga­li­my­bes, taip įro­dant vi­suo­me­nei, kad vi­si vai­kai – lygūs. Aš jau­čiu eu­fo­riją ma­ty­da­ma, kiek daug ga­li mu­zi­ka. Pa­vyzd­žiui, vie­nas ma­no so­lis­tas mik­čio­ja, bet su­skam­bus pir­mie­siems mu­zi­kos akor­dams at­si­pa­lai­duo­ja ir ima dai­nuo­ti be jo­kių trikd­žių.“


Būna ir ste­buklų

J. Ar­laus­kienė Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­re ve­da ne tik mu­zi­kos pa­mo­kas, bet ir in­di­vi­dua­lius už­siė­mi­mus, kon­sul­tuo­ja ir iš kitų ra­jonų at­vyks­tan­čius vai­kus ir jau­nimą, mat cent­re vei­kia Švie­ti­mo pa­gal­bos ir kon­sul­ta­vi­mo sky­rius, ku­ria­me pa­slau­gas tei­kia ne tik mu­zi­kos kon­sul­tan­te dir­ban­ti J. Ar­laus­kienė, bet ir er­go­te­ra­peu­tas, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, ki­ti spe­cia­lis­tai.

Vi­si jie dir­ba in­di­vi­dua­liai su kiek­vie­nu vai­ku. Anot J. Ar­laus­kienės, kai dir­bi in­di­vi­dua­liai, vi­sai ki­ti pa­sie­ki­mai, nes būda­mas su bend­raam­žiais spe­cia­lių po­rei­kių tu­rin­tis vai­kais ne­re­tai už­sisk­leid­žia.

Mo­ky­to­ja iki šiol pa­me­na at­vejį, kaip vie­nas ber­niu­kas, jos kon­sul­ta­ci­jos me­tu pa­so­din­tas į kėdę, ku­ri vib­ruo­ja pa­gal klau­so­mos mu­zi­kos gar­so daž­nius, tuo su­kel­da­ma tei­gia­mas emo­ci­jas bei at­pa­lai­duo­da­ma, pra­trūko ir ėmė leis­ti gar­sus, nors prie­š tai vi­si manė, kad jis ne­kal­ba.

Ki­ta is­to­ri­ja apie mo­kinį, ne­priė­musį mo­ky­to­jos dai­na­vi­mo. „Aš mėgstu už­siė­mi­mus pra­dėti gy­vu dai­na­vi­mu, kad vai­kas ma­ne pa­justų, balsą iš­girstų, kad už­si­megztų ry­šys. O tas ber­niu­kas ne­norė­da­vo, kad aš dai­nuo­čiau. Ta­da aš jam įda­viau mu­zi­kos inst­ru­mentą ir gro­da­mas jis ma­ne iš­gir­do ki­taip. Ir da­bar kar­tais būna, kad at­le­kia su­si­ner­vinęs, aš už­dai­nuo­ju ir tą pa­čią aki­mirką jis at­lyž­ta. Ste­buklų iš­ties būna“, – apie mu­zi­kos ga­lią kalbė­jo mo­ky­to­ja.

Dėl to­kių ste­buklų mo­te­ris ti­ki­na ir dir­ban­ti. Jos tei­gi­mu, jo­kie pi­ni­gai neat­per­ka to jaus­mo, ku­ris api­ma pa­ma­čius, kiek iš­mo­ko jos mo­ki­nys, kiek jis pa­to­bulė­jo ir kaip tai džiu­gi­na jį pa­tį bei tėve­lius.


Subūrė ir Ša­tei­kių bal­sin­guo­sius

Nors J. Ar­laus­kienė sten­gia­si kuo dau­giau savęs ati­duo­ti spe­cia­liųjų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams, lai­ko ran­da ir jos pa­čios prie­š 13 metų su­bur­tam Ša­tei­kių baž­ny­ti­niam vaikų ir jau­ni­mo cho­rui „Ži­bu­rys“, kurį šiuo me­tu lan­ko dau­giau nei dvi de­šim­tys bal­singųjų ša­tei­kiš­kių.

Ne­pap­ras­to gro­žio bal­sus, už­lie­jan­čius Ša­tei­kių šven­tovės erd­ves, ga­li­ma iš­girs­ti sek­ma­die­niais šv. Mi­šių me­tu. Šio ko­lek­ty­vo giesmės ne­re­tai puo­šia ir mies­te­lių šven­tes, ves­tu­ves, krikš­ty­nas, yra tekę gie­do­ti ir lai­do­tuvė­se.

Kaip vis­kam už­ten­ka lai­ko? Ša­tei­kiškė pri­si­pa­ži­no, jog yra pa­gal­vo­ju­si, kad ko­lek­ty­vui paau­ko­ja ko­ne pa­sku­ti­nius sa­vo lais­vo lai­ko tru­pi­nius, ta­čiau vi­sas abe­jo­nes išsk­lai­do pa­ten­kintų cho­ristų vei­dai.

„Kai gau­nu pailsė­ti, su­pran­tu, kad būtent dar­bas ma­ne ve­ža. Kai aš dir­bu, ta­da jau­čiu, jog gy­ve­nu, o kai il­siuo­si – be­pras­miš­kai leid­žiu laiką. Už­ten­ka man to ato­kvėpio išė­jus pa­si­kaps­ty­ti po gėly­nus ar šmi­rinė­jant po sim­bo­linį mūsų šei­mos ūkį“, – min­ti­mis da­li­jo­si mu­zi­kai sa­vo gy­ve­nimą pa­šven­tu­si pe­da­gogė, ku­ri nė kar­to ne­sua­be­jo­jo sa­vo pa­si­rin­ki­mu būti mu­zi­kos mo­ky­to­ja. Mo­te­ris ti­ki, kad ši pro­fe­si­ja už­ko­duo­ta jos ge­nuo­se, nes mu­zi­ka­lus bu­vo jos tėve­lis bei vi­sa jo gi­minė.