„Nežadu užsidaryti tarp keturių sienų“

– Spa­lio pra­džio­je su­ži­no­jo­te, jog nuo kitų metų pra­džios jums teks at­si­svei­kin­ti su „Saulės“ gim­na­zi­jos va­do­vo kėde. Ko ge­ro, ne to­kios kon­kur­so baig­ties tikė­jotės?

– Sun­ku kalbė­ti – esu jaut­rus žmo­gus. At­leis­ki­te už emo­ci­jas. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek – spa­lio 11-oji il­gam įsirėžė į at­mintį. Man tai bu­vo blo­ga die­na. At­ro­do, ruo­šiau­si, yra ir ži­nių, pa­tir­ties. Pir­miau­sia reikė­jo Vil­niu­je iš­si­lai­ky­ti kom­pe­ten­cijų ver­ti­nimą. Bet ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ne ten, o čia, Plungė­je, man bu­vo sun­kiau­sia, nes ko­mi­si­jo­je – pa­žįsta­mi žmonės. Aš – se­no su­kir­pi­mo žmo­gus, užaugęs ki­to­kioj sis­te­moj, todėl – la­bai at­sar­gus, jau­čiau baimę, kad ne­suk­ri­ti­kuotų, o reikė­jo būti lais­ves­niam. Dar – įtam­pa, be­miegė nak­tis...

– Ar sun­ku bu­vo pra­neš­ti šei­mai, ko­le­goms, jog kon­kur­se sėkmė nuo jūsų nu­si­gręžė?

– Ne, šei­mai tik­rai ne­bu­vo sun­ku pa­sa­ky­ti. Žmo­na ma­ne kiek­vie­no­je si­tua­ci­jo­je pa­lai­ko, taip bu­vo ir šį kartą. Ko­lek­ty­vui pa­sa­ky­ti ne­reikė­jo – pa­tys jau ži­no­jo. Bet atei­ti kitą dieną į darbą bu­vo sun­ku. Nedrį­sau ei­ti į mo­ky­tojų kam­barį, už­si­da­riau sa­vo ka­bi­ne­te ir pa­ni­rau į kas­die­nius dar­bus. Už­si­mir­šau. Po ku­rio lai­ko pra­si­vėrė du­rys ir pa­ma­čiau sa­vo ko­lek­ty­vo na­rius – jie pa­tys pas ma­ne at­ėjo. Il­gai kalbė­jomės. Kitą dieną at­ėjo ir mo­ki­niai. Kai toks pa­lai­ky­mas, man – daug leng­viau.

Sa­vait­galį po kon­kur­so norė­jo­si pa­bėgti, pa­būti ki­to­je ap­lin­ko­je, viską per­mąsty­ti. Iš­vy­kau pas sūnaus šeimą. Bet ne­gal­vo­ki­te, jog aš gai­liu savęs ar įsi­kibęs lai­kau­si di­rek­to­riaus kėdės. Ne – man tik la­bai gai­la ko­lek­ty­vo, ne­spėtų at­lik­ti darbų, ne­įgy­ven­dintų su­ma­nymų.

– Apie ko­kius dar­bus ir su­ma­ny­mus kal­ba­te?

– Jų li­ko dau­gybė. Pir­miau­sia – gam­ti­nis-pa­žin­ti­nis ta­kas, ku­rio pra­džia jau yra. Ne­ra­mi­na ir neuž­baig­ta gim­na­zi­jos re­no­va­ci­ja. Ne taip leng­va pra­muš­ti ke­lius jai, su­sty­guo­ti dar­bus, kad ne­nu­kentėtų ug­dy­mo pro­ce­sas. Ko ge­ro, vi­si pri­si­me­na skan­dalą dėl spa­lio mėnesį pra­dėtos keis­ti šil­dy­mo sis­te­mos. Lai­mei, su­tel­kus jėgas, paau­ko­jus sa­vait­ga­lius, viską pa­vy­ko pa­da­ry­ti anks­čiau nei tikė­ta­si ir vis­kas baigė­si ge­rai.

Dar la­bai rūpi bend­ra­bu­tis, ku­ris ne­ga­li pa­si­gir­ti gra­žia išo­re, To­le­ran­ci­jos cent­ras. La­bai norė­jo­si pa­jaus­ti, kaip bus su ug­dy­mo tu­ri­nio at­nau­ji­ni­mu, už­baig­ti ju­bi­lie­ji­nius me­tus (šie­met gim­na­zi­jai – 25-eri – aut.). At­ro­do, visą laiką mo­kiau­si, daug ko iš­mo­kau, pa­da­riau, bet li­ko ir ne­pa­da­rytų da­lykų.

– Ar ti­kitės, kad nau­jo­ji va­dovė tęs jūsų pra­dėtus dar­bus?

– Ži­no­ma, aš vi­sa šir­di­mi tuo ti­kiu. Ne­galėtų būti ki­taip. Jei aš būčiau jos vie­toj, tik­rai tęsčiau, kas pra­dėta. Aš žvel­giu la­bai po­zi­ty­viai ir ma­nau, kad nau­jo­ji di­rek­torė tik­rai žiūrės ta pa­čia kryp­ti­mi. Juo la­biau kad ji – bu­vu­si šios mo­kyk­los mo­kinė. Be to, ti­kiu, kad ko­lek­ty­vas ska­tins da­ry­ti tai, kam jau yra pra­džia, pa­ma­tai, tra­di­ci­jos.

Sup­ras­ti ug­dy­mo sis­temą kaip vi­sumą yra būti­nas da­ly­kas, nes tik nuo čia ga­li pra­si­dėti švie­ti­mo sis­te­mos po­ky­tis. Va­do­vo ir pe­da­go­go mi­si­ja – ro­dy­ti pa­vyzdį, ne­gailė­ti lai­ko ir žmo­giškųjų re­sursų bei dėme­sio mo­kyk­los bend­ruo­me­nei – mo­ky­to­jams ir mo­ki­niams. Kai ši in­ves­ti­ci­ja pa­si­tei­si­na, aš esu lai­min­gas, įkvėptas ir ga­lin­tis dėti dar dau­giau pa­stangų. Ti­kiu, kad taip bus ir nau­ja­jai va­do­vei.

Juk val­dy­ti šiuo­lai­kinę mo­kyklą – tai žvelg­ti į prie­kį, gal­vo­ti, kaip iš tra­di­cinės, ži­nių su­tei­kian­čios  tap­ti nuo­lat be­si­mo­kan­čia, ku­rian­čia ir mo­ki­nių bei vi­suo­menės po­rei­kius at­lie­pian­čia mo­kyk­la.

– „Saulės“ gim­na­zi­ja ne­bu­vo pir­mo­ji ir vie­nin­telė jūsų dar­bo­vietė. Pri­si­min­ki­te, ko­kia bu­vo jūsų, kaip pe­da­go­go, ke­lio pra­džia.

– Baigęs stu­di­jas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, kur mo­kiau­si ma­te­ma­ti­kos ir fi­zi­kos mo­ky­to­jo spe­cia­lybės, 1979-ai­siais pa­gal pa­sky­rimą įsi­dar­bi­nau tuo­metė­je Ku­lių vi­du­rinė­je mo­kyk­lo­je. Vai­kus mo­kiau fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos. 1982-ai­siais per­ėjau į Stalgėnų aš­tuon­metę mo­kyklą, o iš jos ma­ne pa­vi­lio­jo da­bar­tinė „Saulės“ gim­na­zi­ja – į ją įžen­giau 1984-ai­siais.

Čia pra­dėjau dirb­ti fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju bei di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju ug­dy­mui. Tuo­met keitė­si ir mo­kyk­los va­do­vas, juo ta­po švie­saus at­mi­ni­mo Juo­zas Mi­la­šius. Tai – žmo­gus, iš ku­rio aš mo­kiau­si ir ku­rio dėka ta­pau to­kiu di­rek­to­riu­mi, koks esu šian­dien. Jis ma­ne bran­di­no ir ruošė kaip sa­vo pa­mainą, aš tą jau­čiau. Mes kar­tu kūrėme gim­na­ziją, prie ku­rios vai­ro aš sto­jau 2008-ai­siais.

Per tą laiką daug kas nu­ti­ko, bet vie­nas da­ly­kas ne­pa­si­keitė – aš vi­sa­da norė­jau būti ša­lia mo­ki­nių, ži­no­ti, kuo jie gy­ve­na, ir turė­ti vie­ningą bei darnų ko­lek­tyvą.

– Vis tik gal dar neat­sis­vei­ki­na­te su gim­na­zi­ja?

– La­bai ti­kiuo­si, kad ir to­liau galė­siu dirb­ti mo­kyk­lo­je, nes man to rei­kia, aš tuo gy­ve­nu. Ži­no­ma, sma­giau­sia būtų, jei galė­čiau lik­ti tarp savų sienų, su sa­vais žmonė­mis, ta­čiau tai – tik no­ras. Žiūrė­sim, ką pa­ruošęs yra gy­ve­ni­mas. Ži­nau tik vie­na – tik­rai ne­sėdėsiu už­si­daręs tarp ke­tu­rių sienų. Ieš­ko­siu būdų to­liau dirb­ti su mo­ki­niais. Man sek­da­vo­si su jais ras­ti bendrą kalbą, nie­ka­da ne­turė­jau pro­blemų dėl drausmės klasė­je. Svar­biau­sia yra dirb­ti su mei­le, su­pra­ti­mu ir kant­ry­be, ta­da re­zul­ta­tas džiu­gi­na tiek pe­da­gogą, tiek vai­kus. Aš mo­kyk­lo­je jau­čiuo­si lai­min­gas.

– Ka­da pa­ju­to­te, jog no­ri­te ei­ti būtent pe­da­go­go ke­liu?

– Ži­no­te, aš nuo vai­kystės domė­jau­si kny­go­mis. Man jos kvepė­jo. Iki šiol jau­čiu dažų kvapą, ku­ris pa­sklis­da­vo vos at­ver­tus pir­muo­sius pus­la­pius. „Pag­rob­tas mėnu­lis“ – vie­na bran­giau­sių man kny­ge­lių. At­si­me­nu, kaip sto­viu kny­gy­ne ir žiū­riu į ją, aukš­tai įsi­tai­siu­sią len­ty­no­je. Tie­siu ran­kas ją paim­ti, bet ne­pa­sie­kiu – man bu­vos vos ke­li me­tu­kai. O pa­pra­šy­ti, kad kas pa­duotų, ne­drįsau.  Ir ne­pa­tikė­si­te – mo­ky­da­ma­sis pra­dinė­je klasė­je tuo­metė­je Rie­ta­vo vi­du­rinė­je mo­kyk­lo­je aš vėl pa­ma­čiau tą pa­čią kny­gelę. Ir svar­biau­sia – lai­kau sa­vo ran­ko­se. Ga­vau do­vanų už puikų mo­kymą­si. Iki šiol ją sau­gau.

Kny­gos man taip stip­riai pa­ti­ko, kad ma­niau, jog užaugęs būsiu bib­lio­te­ki­nin­ku ar­ba mo­ky­to­ju. Li­ki­mas lėmė, jog pa­su­kau pe­da­go­go ke­liu ir dėl to la­bai džiau­giuo­si. Tai yra iš­si­pild­žiu­si ma­no vai­kystės sva­jonė.

At­min­ty­je man yra įstrigę grupės „The Beat­les“ ly­de­rio Džo­no Le­no­no žod­žiai: „Ma­ma man vai­kystė­je kas­kart kar­to­da­vo, kad gy­ve­ni­me svar­biau­sia būti lai­min­gam“. Tad kai nu­ėjau į pirmą klasę ir mo­ky­to­ja manęs pa­klausė, kuo aš norė­čiau būti užaugęs, at­sa­kiau: „Lai­min­gu žmo­gu­mi“. Ir man pa­vy­ko – aš esu lai­min­gas. Lai­min­gas, nes dir­bu mėgstamą darbą, lai­min­gas šei­mos pil­natvė­je, lai­min­gas, nes nuo­lat jau­čiu at­si­nau­ji­nan­čią ko­legų ir mo­ki­nių gy­vy­binę ener­giją.

Mo­kyk­lo­je man lai­kas pra­skrie­ja švie­sos grei­čiu. Čia pra­ran­du lai­ko po­jūtį. Būna, stai­ga iš­girs­tu skam­bant te­le­foną, pa­ke­liu ir iš­girs­tu žmo­nos balsą: „Al­gi, ar tu – dar dar­be? Juk jau vėlu“.

Teo­re­ti­kai sa­kytų, jog toks va­do­vas – blo­gas, nes ne­mo­ka pla­nuo­ti lai­ko. Bet šian­dien aš tai ga­liu sau leis­ti, ga­liu at­si­dėti mo­kyk­los rei­ka­lams, nes vai­kai – užau­gin­ti, su­kūrę sa­vo šei­mas. O žmo­na ma­ne su­pran­ta ir ne­pyks­ta, ži­no, kad aš ki­toks ne­būsiu.
 

„Kalbė­ti apie tokį va­dovą – leng­va“

Kad A. Bud­rys ne­skai­čiuo­ja va­landų, pra­leistų gim­na­zi­jo­je, ti­ki­no ir lie­tu­vių kal­bos bei li­te­ratū­ros mo­ky­to­ja, To­le­ran­ci­jos cent­ro va­dovė Jo­lan­ta Ma­žuknė.

„Že­mai­čiui“ ji sakė, jog mo­kyk­los bend­ruo­menė ne­ga­li pa­tikė­ti, kad jau ne­tru­kus teks at­si­svei­kin­ti su di­rek­to­riu­mi, apie kurį vi­sas ko­lek­ty­vas at­si­lie­pia tik šil­čiau­siais žod­žiais.

„Nors ši si­tua­ci­ja sun­ki vi­sai gim­na­zi­jai, leng­va kalbė­ti apie va­dovą, ku­ris sten­gia­si, kad įstai­goj būtų ge­rai. Aš as­me­niš­kai ne­ga­liu su­vok­ti, ma­no sme­ge­nys ne­prii­ma, kad ši­tas žmo­gus vi­du­ry moks­lo metų, gim­na­zi­jos 25 metų ju­bi­lie­jaus pro­ga tu­ri išei­ti iš įstai­gos, ku­rią kūrė su be­pro­tiš­kai di­de­le ener­gi­ja, ieš­ko­da­mas tiek dva­si­nių, tiek ma­te­ria­li­nių iš­tek­lių, kad tik mo­ky­to­jams ir mo­ki­niams būtų ge­riau. Aš su­pran­tu, yra įsta­ty­mai, tvar­ka, bet jei mes no­ri­me švie­ti­mo sis­te­mo­je sėkmės, tu­ri­me ki­taip žiūrė­ti. Ki­tu at­ve­ju – gai­la švie­ti­mo sis­te­mos, mo­kyklų. Pa­tys sa­vo ran­ko­mis no­ri­me už­kas­ti tai, kas po­zi­ty­vu, pra­smin­ga. Paklūs­tam įsta­ty­mui, bet nu­si­žen­giam mūsų vaikų atei­čiai, švie­ti­mo sis­te­mai“, – nuo­skau­dos ne­slėpė mo­ky­to­ja.

J. Ma­žuk­nei ant­ri­no ir gim­na­zi­jos rašt­vedė Da­lia Si­mi­na­vi­čienė, pa­sak ku­rios, jo­kia mo­kyk­la, ko ge­ro, ne­ga­li pa­si­gir­ti to­kia at­mos­fe­ra, ko­kia tvy­ro „Saulės“ gim­na­zi­jo­je. Rašt­vedės žod­žiais, už tai gim­na­zi­jos bend­ruo­menė dėkin­ga A. Bud­riui. „Tai žmo­gus iš did­žio­sios raidės“, – pri­dūrė ji.