Naujausios
– Į „Saulės“ gimnaziją koją įkėlėte įstaigai ypatingų mokslo metų viduryje.
– Taip, išties. Pradėjau dirbti jubiliejiniais metais – gimnazijos 25-metis, 55-oji abiturientų laida. Įžengti į naują įstaigą vidury mokslo metų, baigiantis pusmečiui, nėra paprasta, juolab kad šie mokslo metai apskritai intensyvūs – vyksta pasiruošimas diegti atnaujintas ugdymo programas. Tad šie mokslo metai – ne tik švenčių, bet ir iššūkių metas.
– Ruošdamasis atsisveikinti, ankstesnis gimnazijos vadovas A. Budrys „Žemaičiui“ užsiminė, jog ši mokykla jums nėra svetima.
– Tikrai. Aš mokiausi čia. Tuometę trečiąją vidurinę baigiau 1986-aisiais. Mokiausi sustiprintos matematikos klasėje pas amžiną atilsį Antaną Lapuką, mūsų klasės auklėtoją. Tad man ši mokykla, jos koridoriai tikrai nėra svetimi.
– Koks jausmas gimnazijos durų slenkstį peržengus jau visai kitame amplua?
– Geras jausmas... Pirmiausia dėl to, kad mokykla – pažįstama, sava. Žinoma, žmonės, pedagogai pasikeitę. Tiesa, ne visi – atėjusi čia sutikau buvusių savo mokytojų. Iki šiol tebedirba mano matematikos mokytoja Elvyra Klovienė. Mane mokė ir iki šiol savo žiniomis su gimnazistais besidalijanti mokytoja Bronelė Valužienė. Net buvęs direktorius A. Budrys buvo mano mokytojas – mokė fizikos. Be galo šilti jausmai užplūdo sutikus juos.
– O kaip jus sutiko kolektyvas, neseniai išlydėjęs ilgametį savo vadovą, su kuriuo buvo sukūręs išties gražius santykius?
– Manau, mano atėjimas buvo nerimas ir kolektyvui. Vis dėlto ateina naujas žmogus, tai normalu, jog darbuotojams neramu, koks vadovas ateina ir kokie santykiai susiklostys, koks mikroklimatas nusistovės. Ateinančiam žmogui irgi neramu, kaip bus priimtas, sutiktas. Bet aš labai dėkinga savo kolektyvui, kuris mane sutiko su šypsena, šiltai. Atsimenu, iš jaudulio net kojos linko, tai tos šypsenos buvo tarsi vaistai nuo streso, įtampos.
Buvo baisu, nes šis darbas pirmiausia yra atsakomybė už daug žmonių. Matai į tave žiūrinčius žmones, kurie turi lūkesčių, kurie iš tavęs tikisi galbūt net daugiau, nei tu galėsi padaryti.
Labai džiaugiuosi tuo, kaip buvau sutikta ir priimta. Jaučiau, kad kolektyvas laukė naujo vadovo. O dabar, manau, su mokytojais turime betarpišką bendravimą. Dažnai primenu darbuotojams, jog šio kabineto durys visada atviros. Visada galima užeiti, jei reikia – paklausti kažko, išsiaiškinti, aptarti.
– O kaip jus priėmė gimnazistai?
– Kadangi nevedu pamokų, neturiu galimybės pažinti kiekvieną mokinį asmeniškai. Daugiausiai su moksleivija bendrauju per parlamentą, per seniūnus. Pirmiausia mane sužavėjo, jog gimnazistai labai aktyvūs. Labai džiaugiuosi, kad vaikai turi idėjų ir nebijo ateiti su jomis. Neseniai mes turėjome renginį „Naktis gimnazijoje“, tai pasidžiaugiau, kad gimnazistai labai organizuoti, iniciatyvūs, viską sugeba pasidaryti patys. Jiems tik reikia palaikymo, padrąsinimo.
Man patinka gimnazijoje tvyranti aura, nes čia mokosi jauni, sąmoningi žmonės, kurie turi daug idėjų, kartais jos, mūsų akimis, atrodo utopinės, bet kai paieškome bendrų sprendimų ir truputį pagalvojame, kaip tas idėjas praktiškai įgyvendinti, viskas pasidaro įmanoma.
Iš tikrųjų aš laukiu kuo daugiau idėjų iš vaikų. Mano noras yra, kad mokinių gyvenimas gimnazijoje nesibaigtų pamokomis, konsultacijomis, kad jie čia leistų laiką ir po pamokų, kad burtųsi, kurtų, muzikuotų, kad gimnazija šurmuliuotų ir nuskambėjus paskutinės pamokos skambučiui. Noriu, kad čia virtų gyvenimas. Tai – mano didžiausia svajonė. To nori ir patys gimnazistai. To šurmulio pirmiausia ir pasigedau atėjusi čia dirbti, be tikiu, kad tai keisis.
– Užsiminėte, jog šiuo metu neturite pamokų.
– Taip, iš tikrųjų. Mano nuomone, tik pradėjus dirbti gimnazijoje, tai būtų per daug didelis iššūkis. Bet ateityje neatmetu tokios galimybės.
Ankstesnėje darbovietėje – Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinėje mokykloje – mokytojavau. Esu pradinių klasių ir gamtos bei geografijos mokytoja. Prisipažinsiu, mano meilė – geografija ir pradinis ugdymas. Ypač patinka geografija, tai – labai įdomus mokslas, kuris gyvenime visiems reikalingas. Be to, tai vienas įdomiausių dalykų, kuriuo lengva sudominti vaikus.
– O kaip prasidėjo jūsų pedagoginis kelias?
– Ko gero, reikėtų pradėti nuo priešistorės... Vilniaus universitete baigiau su prekyba susijusias studijas, kurios neturėjo nieko bendro su pedagogika. Dirbau Klaipėdos prekybos valdyboje. Nauja profesija į mano gyvenimą atėjo visai netikėtai, prireikus keisti gyvenamąją vietą. Persikrausčius darbo pagal mano specialybę nebuvo, tačiau atsirado galimybė įsidarbinti mokykloje. Viskas nuo to ir prasidėjo. Pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja tuometėje Gintališkės aštuonmetėje mokykloje. Pradėjusi mokytojauti, įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą, paskui laukė persikvalifikavimo studijos, taip tapau gamtos ir geografijos mokytoja.
Vėliau dirbau Platelių gimnazijoje, paskui atsirado Kūlupėnų mokykla, kur dirbau ir mokytoja, ir direktoriaus pavaduotoja, o galiausiai ir pačia vadove tapau. Direktoriavau nepilnus metus, tačiau su kolektyvu užmezgėme labai gražius ryšius. Buvo sunku atsisveikinti su šia mokykla. O paskutinė darbo diena Kūlupėnų mokykloje, ko gero, buvo viena iš emociškai sunkiausių. Ir jei iš gyvenimo galėčiau kažką išbraukti, tai būtų būtent ta diena.
– Ar buvote suabejojusi pasirinkimu pereiti į kitą mokyklą – „Saulės“ gimnaziją?
– Nemeluosiu, buvo abejonių. Kadangi konkursas „Saulės“ gimnazijos vadovo kėdei užimti vyko rudenį, tai iki sausio pirmos dienos turėjau laiko apmąstymams. Ir gyvenau pačiomis įvairiausiomis nuotaikomis. Sunkiausia buvo pasakyti kolektyvui, kad dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Kai pranešiau šią žinią, pirmoji vieno darbuotojo frazė buvo: „Aš ant jūsų pykstu“. Tai buvo taip nuoširdžiai pasakyta... ir kartu skaudu, nes, atrodė, tame žmoguje persipynę visi jausmai – ir pyktis, ir įsižeidimas, ir nusivylimas... Labai sunku buvo.
Tačiau šiandien visi šie išgyvenimai – praeityje. Gyvenu naująja mokykla. Jau einu į savo mokyklą. Jau nejaučiu nostalgijos ankstesnei, nereikia ryte pagalvoti, į kurią pusę važiuoti.
– Kokią gimnaziją radote atėjusi ir kokią ją matote ateityje?
– Iškart pamačiau, jog visi čia dirba ir išmano savo darbą. Visi darbuotojai – profesionalai. O aš ir neatėjau su kažkokiom didelėm reformom. Žinoma, tam tikrų naujų susitarimų yra, tačiau tai – normalu, juk kiekvienas vadovas ateina su savo vadovavimo gairėmis, planais. Bet aš labai džiaugiuosi, kad kolektyvas tai priima, kad mes susikalbame ir randame bendrus sprendimus. Nuo pat pradžių mūsų bendravimas profesinėje srityje buvo labai dalykiškas. Vieni į kitus įsiklausome ir suprantame iš pusės žodžio.
Tai yra svarbu, tačiau negalima užnugaryje palikti ir bendražmogiškų savybių. Jos visada turi išlikti, nes visų pirma esame žmonės, tik atliekame tam tikras funkcijas, pareigas. Manoji – užtikrinti, kad gimnazija funkcionuotų kaip ugdymo įstaiga ir pagrindinis žmogus čia būtų mokinys.
O kokia gimnazija mano vizijose? Pirmiausiai norėčiau, jog dar labiau išaugtų vaikų iniciatyvos, kad jiems būtų daugiau galimybių save atskleisti per neformalųjį švietimą. Norėčiau, kad dar aktyvesnė būtų mokyklos savivalda. Dabar gvildename idėją, kad vaikai patys dekoruotų erdves, kur jie dažniausiai leidžia laiką. Mokykla pasirūpintų priemonėmis, o gimnazistai susikurtų sau jaukią erdvę. Apskritai norėčiau, kad būtų įkurta daugiau mokiniams skirtų poilsio zonų, kurios būtų jaukios, kuriose galima atsipalaiduoti.
Taip pat norėtųsi, jog mokyklos gyvenimą naujomis spalvomis nuspalvintų teminės savaitės, pertraukos. Kad jų reikia, parodė neseniai rengtos muzikinės pertraukos. Tokių dalykų gimnazijai trūksta.
Žinoma, norėčiau gerinti ir pedagogų darbo sąlygas. Pirmieji žingsniai to link jau dedami – kolektyvą papildysime naujais mokytojais, kad esamiems sumažėtų darbo krūvis.
Planų daug, bet artimiausi – sėkmingai įdiegti naujas ugdymo programas, kurioms pedagogai aktyviai ruošiasi, bei išgryninti priėmimo į gimnaziją tvarką. Mano nuomone, į gimnaziją turi ateiti motyvuoti vaikai, kuriems svarbūs aukšti rezultatai, kurie orientuoti į aukščiausius brandos egzaminų įvertinimus ir kurie planuoja mokslus tęsti aukštosiose mokyklose. O tie, kuriems to nereikia, gali rinktis kitokią mokyklą – profesinę.
Apskritai, manau, jog mums reikėtų laužyti stereotipus ir leisti vaikams laisvai rinktis, kur jie nori mokytis. Juk ne visiems reikalingas aukštasis mokslas, kitiems daug geriau seksis išmanant kažkokį amatą, kurio subtilybių mokoma profesinėse mokyklose. Pastarosios turėtų tapti jaunuolio pasirinkimo galimybe, o ne jo „nurašymo“ išraiška. Reikia šviesti vaikus šia tema. Tėvus taip pat. Profesinė mokykla nėra gėda. Tikiu, kad palaipsniui tai išsigrynins, nes labai svarbu, kad vaikas nepamestų savęs bei noro mokytis, ir visai nesvarbu, kur.
