Naujausios
Vaikystė – tarp eskizų ir dažų gamybos
V. Simutis gimė Plungėje 1965 metais, užaugo kartu su dviem sesėmis. Tėvelis visą savo gyvenimą dirbo geležinkeliečiu, mama – virėja, bet laisvu laiku mėgdavo užsiimti įvairiais rankdarbiais. Iš kur jo meilė menui, pašnekovas tikino nežinantis ir pats, kadangi šeimoje ir giminėje nėra nė vieno dailininko. Augdamas Valdas ir pats nė karto nesusimąstė apie tai, kad vėliau panirs į meno pasaulį ir net mokys jo subtilybių vaikus.
Baigęs „Saulės“ gimnaziją ir rankose tvirtai laikydamas atestatą, kaip ir daugelis kitų jaunuolių dvejiems metams buvo pašauktas į privalomąją karinę tarnybą. Po jos įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, į metalo specialybę, vėliau 6 metus studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.
V. Simutis pasakojo, kad piešti išmoko savarankiškai, kadangi apie galimybę lankyti meno mokyklą galėjo tik pasvajoti. Kadangi buvo sudėtinga gauti drobių, dažų ir kitų reikiamų priemonių, V. Simutis pats maišydavo dažus ir gruntą. Šiandien, anot pašnekovo, net iš namų nereikia kojos kelti, kad galėtum tapti dailininku – priemonių, literatūros, mokytojų, įvairių kursų – nors vežimu vežk, viską gali užsisakyti ir net mokytis internetu.
„Piešti pradėjau ankstyvoje vaikystėje, buvau nuolatos įnikęs į meno pasaulį, tad savęs kitokio jau ir nebeatsimenu. Visada – tarp besimėtančių lapų, eskizų, pieštukų. Vyresnėse klasėse pradėjau aktyviai sportuoti – irklavau, bet galiausiai patyriau nugaros traumą ir jau 11-oje klasėje pradėjau rimtai austi mintį, kad ateitį reikia sieti ne su sportu, o su menu. Norėdamas kuo geriau pasiruošti stojamiesiems egzaminams, papildomai pradėjau lankyti dailės būrelį pas mokytoją Aldoną Bieliauskienę“, – pasakojo V. Simutis.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. balandžio 1 d. numeryje (Nr. 25).