
Naujausios
Pateiks „tuoktuvių“ rekomendacijas
„Reforma siekiama sumažinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų netolygumą ir socialinę nelygybę Lietuvos gyventojams, užtikrinti nacionalinių ir Europos Sąjungos įsipareigojimų teikti kokybiškas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas gyventojams įgyvendinimą, pasiekti, kad visos įmonės, teikiančios paslaugas, užtikrintų savo veiklą sąnaudų susigrąžinimo principu ir didintų veiklos efektyvumą“, – gražiai dėstoma ministerijos pasiūlyme.
Toliau rašoma, kad projekto metu bus pasirinktos nemažiau kaip dvi pilotinės vieno regiono savivaldybės. Išanalizavus jų vandentvarkos sektoriaus situaciją, atsižvelgiant į esamus poreikius ir pasinaudojant tarptautine gerąją patirtimi, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pateiks konkrečias rekomendacijas dėl įmonių jungimo, veiklos efektyvumo didinimo, paslaugų plėtros ir kokybės gerinimo.
„Savotiškai įdomus tas raštas, – pristatydamas jį per Ūkio, ekologijos ir kaimo reikalų komiteto posėdį kalbėjo Vietos ūkio skyriaus vedėjas Arvydas Liutika. – Eilinį kartą Aplinkos ministerija, bendradarbiaudama su įvairaus plauko partneriais, bando užmesti meškerę ir sugundyt, kad mūsų vandens ir nuotekų tvarkymo įmonės jungtųsi į didesnius darinius. O kad tas jungimasis būtų malonesnis, siūlo finansavimą bendriems projektams įgyvendint.“
Ir toji siūloma finansinė paskata ne tokia ir menka. Ministerija nurodo, kad tokių susijungusių įmonių vandentvarkos projektai būtų finansuojami ne 50 ir 50 procentų intensyvumu, kaip dabar, bet 80 ir 20 – tai yra 80 procentų projekto vertės būtų dengiama Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, o likusi dalis – tik 20 procentų – finansuojama pačių įmonių.
„Partnerių mums nereikia“
Vis dėlto A. Liutika pabrėžė, kad nors siūloma paskata ir vilioja, „Plungės vandenys“ tvarkosi gerai ir partnerių šiai įmonei nereikia. Pasak jo, reikia nepamiršti, kad susijungus su kurio kaimyninio miesto įmone investicijas vandens ūkiui jau tektų dalinti į dvi, ir nebūtinai lygias, dalis. Nuolat būtų susiduriama su klausimu, kas nusipelnė didesnės dalies, kieno problemos svarbesnės ir panašiai.
„Mano, kaip žmogaus, atsakingo už tą sritį, nuomone, atsakymas ministerijai turėtų būti NE“, – lyg kirviu nukirto skyriaus vedėjas.
Pirmasis iš politikų šioje diskusijoje galimybės pasisakyti paprašė Tomas Raudys. Juokavo, esą jį labiausiai sužavėjo data, iki kurios Aplinkos ministerija nurodė atsakyti į vasario 4 d. raštą – iki vasario 12-os. Esą svarstant tokį rimtą klausimą apsispręsti kelių dienų neužtenka – diskusija turėtų būti gerokai ilgesnė.
„Iš kitos pusės, yra siūlomas saldainis – pažadas, kad pilotiniai projektai bus finansuojami net 80-čia procentų. Tai yra daug“, – atkreipė dėmesį.
T. Raudys priminė, kad tokia valstybinių įmonių stambinimo tendencija egzistuoja jau kurį laiką ir negalima prieš šitai užsimerkti. „Kaip visą laiką, iš pradžių siūloma geruoju, su tam tikrom finansinėm paskatom. Prisiminkim kad ir socialinių išmokų pilotinį projektą, kuriame mes nesugebėjom sudalyvaut ir kokios naudos negavom. Lygiai tas pats ir čia“, – kalbėjo politikas ir siūlė jau dabar pradėti mąstyti apie galimo tokio dviejų įmonių sujungimo mechanizmą. Ir galbūt nepraleisti progos pasinaudoti siūlomais „bonusais“, nes, T. Raudžio nuomone, dabar nesutikus jungtis savanoriškai, anksčiau ar vėliau tą teks daryti priverstinai.
Merai – prieš
„Mes autobusų ir geležinkelio stočių metų metais nesugebam sujungt, o čia kalbama apie dvi įmones“, – priminė komitetui pirmininkaujanti Daina Martišienė.
Komiteto nariams kilo klausimų, kaip tokį Aplinkos ministerijos siūlymą vertina aplinkinės savivaldybės – gal jau yra norinčių jungtis su „Plungės vandenimis“?
A. Liutika paminėjo, kad nė viena iš vandentvarkos įmonių džiugesiu nedega. „Siūlo jungtis ir numeta vylių. O tas vylius bus greičiausiai parama kokiam vienam projektui, gal dar antram, bet tai netruks amžinai ir be krašto, be galo“, – atsargiai vertinti ministerijos siūlymą agitavo A. Liutika.
Pasak jo, kol nė viena šalies savivaldybė nenusprendė to imtis, visiškai nėra aišku, koks galėtų būti įmonių sujungimo mechanizmas, ar pačios savivaldybės jį turėtų nusistatyti, ar būtų „nuleista“ instrukcija „iš aukščiau“.
Vicemerė Asta Beierle-Eigirdienė sakė jau girdėjusi tokį raginimą jungtis ir Telšių regiono taryboje. „Žinoma, iš vienos pusės viliojama didesniu finansavimu vandentvarkos projektams. Iš kitos pusės – kyla klausimas, su kuo jungtis? Jungsies su Rietavu – mes turim daug panašių praktikų su jais, ir mums nepalankių: ir atliekų tvarkyme, ir Greitosios medicinos pagalbos, kada mums reikia tempti tą vežimą<...> Pakliūti į Telšių glėbį – ar nenuplauks ten tos investicijos?“ – retoriškai klausė ji, primindama tuos laikus, kai Telšiai, kaip regiono centras, atsikąsdavo didesnį kąsnį investicijų.
Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja Žaneta Vaitkuvienė dar pridėjo, kad Telšių regiono plėtros tarybos nariai ir regiono merai vandentvarkos įmonių sujungimui nepritarė.
„Konsoliduojant finansus ir pajėgumus ministerijai būtų lengviau. Galbūt dėl to toks noras. Bet jie neįvertina to, kad tos įmonės yra atskirų savivaldybių“, – diskusijos pabaigoje konstatavo T. Raudys. Jis priminė, kad panašių iniciatyvų yra buvę ir anksčiau. Antai Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo iškilusi kalba dėl regioninių atliekų tvarkymo centrų perėmimo iš savivaldybių ministerijos pavaldumui. Bet tąkart viskas ir liko kalbomis. Ar neatsitiks tas pats ir su iniciatyva stambinti vandentvarkos įmones, jei savivaldybės nedega noru „apženyti“ savo įmonių!?