
Naujausios
Nesupranta, kodėl užkliuvo medeliai
„Išrovė penkis medelius prie tako, vieną akaciją nulaužė ir pakabino puodą. Tris paprastąsias pušeles karpo, nors jų karpyti negalima, nupjovė viršūnėles. Dviejų eglučių nupjautos apatinės šakelės, matomai, ruošia karpyti, o juk gražiau, kad eglučių šakelės auga nuo žemės.
Nuėjus neseniai pasižiūrėti pastebėjau, kad išrauta didoka eglutė. Mažai ten beliko medelių. Nors jie medelių vietoje žemę gražiai išlygino, tačiau vaizdas nekoks“, – laiške „Žemaičiui“ dėsto buvusi miškininkė, šiam darbui atidavusi kone 40 savo gyvenimo metų.Moteris sutinka, kad šeimininkauti čia pradėjusi šeima, prie pat turinti ir didelį daržą, minėtu ploteliu rūpinasi – užsėjo veją, ją nuolat pjauna, net ėmė veisti sodą. Tačiau nesupranta, kodėl jai užkliuvo prie takelio pasodinti medeliai. Esą ypač dabar, vyraujant tokioms slogioms nuotaikoms, padidėjus žmonių jautrumui, stebint šalia tako susodintų medelių augimą, jų žydėjimą, galima pasisemti sveikatos ir vilties.
Medeliai didžiausią paguodą teikę seniems žmonėms, gyvenantiems gretimuose daugiabučiuose. „Nes parkas ir miškas jiems per toli“, – aiškino senyvo amžiaus moteris.
Be to, esą sklype šeimininkaujama neišmanant: žemės lopinėlyje prie upelio labiau tiktų paupio žolynai. Ji pati buvo sumaniusi jį užsėti daugiametėmis visą sezoną žydinčiomis žolelėmis, kurios, miškininkės įsitikinimu, tokioje vietoje tiktų labiau nei dažniausiai prie namų žaliuojanti veja.
Sklypas – tvarkingas, tik retai apsodintas
Gavę rietaviškės laišką, prie paupio nuvažiavome patys. Moteris nusivedė į minėtą sklypą ir vis vardijo, kas čia per dešimtmetį buvę pasodinta ir ko nebelikę, aprodė, kas genėta, o kas naujųjų šeimininkų papildomai pasodinta. Širdo, kodėl iš jos augintos akacijos padarytas baslys ir pamauta molinė puodynė... Stebėjosi, kad čia, kur augo gal 50 medelių, tarp kurių – eglutės, pušelės, berželiai ir ąžuoliukai, – dabar šitiek tuščio ploto.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad žemės sklypas, nepaisant jį varpančių kurmių, atrodo išpuoselėtas, tvarkingas. Šalia žmonės net turi įsirengę tarsi privatų kampelį su stalu, suolais ir šašlykine. Tokia jauki gamtos užuovėja šalia daržų. Miškininkei tai ir nekliūva. Jai tik, sako, pačios sodintų medelių gaila, kuriuos ne tik dėl savęs – dėl visų veisusi.
Nežinome, kaip šis sklypas atrodė anksčiau, tad negalime lyginti. Tačiau kad prie vieno kito medelio rankos tikrai buvo prikištos – akivaizdu. Kai kurie pakarpyti, eglučių apatinės šakelės išties nupjautos, o akacijai viršūnę atstoja užmautas puodas... Tarp medelių – nemaži tarpai, tad galima įtarti, kaip rietaviškė ir pasakojo, jog čia daugiau augmenijos būta.
„Nieko neišroviau, tik pasodinau“
Susisiekėme su, anot miškininkės, tame sklypelyje šeimininkaujančiu ir pagal save tvarką darančiu Rolandu. Norėjome išsiaiškinti, kodėl reikėjo minėtus medelius pašalinti ar imti karpyti, kodėl jie negalėję likti, kaip buvo susodinti.
Išgirdęs tokius klausimus, vyras pyktelėjo: „Kodėl ji nepasakoja, kad ten buvo dilgėlynas. Kas išravėjo, sutvarkė... O kad pušelių kelias šakeles žmona pagenėjo, tragedijos nėra. Ta akacija gal nudžiuvo, ir visa istorija. Kai kanalą iškasė, ten buvo šiukšlynas“.
Taigi jis neslėpė, kad prie pušelių liestasi buvo, tačiau neigė ką nors retinęs, rovęs. „Nė vieno medžio nėra pašalinta, kas nudžiuvę, tebestovi. Nieko neišroviau, tik padiegiau paparčių, kad būtų gražiau, įdomiau, – emocingai kalbėjo Rolandas. – Dirbi, vargsti ir dar blogas būni...“
Jis aiškino nesiekiąs to sklypo pasisavinti – ir ant suolelio, ir prie stalo galintys prisėsti ir ilsėtis visi. Tiesiog sklypą sutvarkęs, kad nuėjus į gretimai esantį daržą būtų kur prisėsti ar šašlykų išsikepti. Aiškino turįs savo sodybą, tad kam jam to plotelio gvieštis. Tik esą nemalonu girdėti tokias kalbas, kai visą vasarą veltui žolę pjauni, prižiūri, negaili savo laiko ir jėgų, o gauni lyg šlapiu skuduru per veidą.
Sutartinai tikina – pažeidimų nėra
Miškininkė pasakojo, kad dėl retinamų medelių ne kartą buvo kreipusis į miesto seniūną, kad valstybiniame sklype šeimininkaujančius ir savaip besitvarkančius žmones sudrausmintų. Esą jis buvo atvykęs apsižiūrėti kartu su ekologe, tačiau jos pačios į apžiūrą nepakvietę. Paskui telefonu sužinojusi tik tiek, kad nei vienam, nei kitam niekas neužkliuvę.
„Jie tik pasidžiaugė, kad žolė pjaunama, ir viskas. O dingusių medelių jau nebematė, sužalotų – nepastebėjo.“
Rietavo miesto seniūnas Petras Lengvenis ir Rietavo savivaldybės ekologė Vesta Andrijauskienė ir „Žemaičiui“ tvirtino, jog „pažeidimų kažkokių tikrai nematėm“.
Anot V. Andrijauskienės, abiem su seniūnu sklypelyje prie upelio teko lankytis pernai, gavus tos pačios moters skundą. „Ta moteris sakė, kad stipriai medžiai nugenėti, pušelės pakarpytos, bet pažeidimų tikrai nėra“, – tikino ekologė. Tiesa, pridūrė nežinanti, kiek ten ko pasodinta buvo prieš žmonėms pradėjus tą sklypą tvarkyti.
„Turbūt buvo krūmai pagal upelį ir tiek“, – spėliojo.
Tačiau patikino, kad su sklypą tvarkančiu žmogumi buvo pasikalbėta, paprašyta toliau tvarkyti, bet daugiau medžių negenėti, o ir tvarkantis prisiminti, kad tai – valstybinė žemė ir savivaliauti čia negalima. Nors esą minėtas vyras jo ir nesisavina, ir prisėdusiųjų ant suolelio šalin neveja.
Ekologė pabrėžė, kad bet kas, sumanęs valstybinę žemę kuo nors užsodinti, pirmiausia turi suderinti su seniūnu, kur galima sodinti, kur ne, o ne kliautis savo nuojauta ar norais.
Bėdos nemato, o iniciatyva tvarkytis džiaugiasi
„Tvarkingai, gražiai daroma. Nematau bėdos. Džiaugiuosi, kad žmonės imasi iniciatyvos, neužleidžia, šiukšlyno nepadaro, – savo nuomonę apie šį valstybinį žemės sklypą išsakė ir seniūnas P. Lengvenis. – Džiaugčiausi, kad ir toliau jie tvarkytų. Dar yra krūmų į kitą pusę, kurių mes nepajėgiam sutvarkyti.“
Jo pasakojimu, tą sklypelį tvarko ne viena šeima, o daugiau žmonių iš netoliese esančių Daržų gatvės daugiabučių. Seniūnas sako neįžvelgiąs nieko blogo, kad medeliai paretinami ar pagenimi. Esą juk ir savo namuose šitaip prižiūrim – ateina laikas, kai ir paretinti, ir genėjimo reikia.
„Juk ir miškas ne visą laiką paliekamas taip, kaip auga. Jį ir retina, ir apsodina, ir valo“, – pavyzdžiais kalbėjo seniūnas.
Apie suoliukus pagalvos
Paklaustas, ar tame plotelyje seniūnija ar Savivaldybė nesiruošia pasodinti medelių, juk laisvo ploto yra, o ir miškininkė mano, jog tai būtų reikalinga, žmonės džiaugtųsi,
P. Lengvenis sakė, kad, jo nuomone, šito ten nereikia. Esą gerai, kad yra erdvės, o pasodinus medelių ir jiems suaugus, bus tamsu, niūru, netrauks ten lankytis.
Tačiau apie vieną kitą suoliuką, kurio senjorai, rietaviškės pasakojimu, ten pageidautų, sakė pagalvosiąs. Mat rekonstruojant skverelį miesto centre jų turėtų atlikti. Bet esą pro šalį einantieji visada gali prisėsti ir ant ten jau esančių suolelių – niekas to nedraudė ir nedraus.
Tiesa, seniūnas, pasidžiaugęs žmonių įsirengta poilsio zona prie upelio, sakė suprantąs ir rietaviškės širdgraužą. „Suprantu, kad visa širdim sodino, bet tiesiog gyvenimas toks – nestovi vietoj“, – pritardamas medelių retinimui kalbėjo seniūnas.
Atrodo, tuo ši istorija ir baigsis. Tiek buvusi miškininkė, tiek sklypelį tvarkantys žmonės tenorėjo, kad visiems būtų geriau, akiai gražiau. Nė vienas neturėjo tikslo niokoti ar kitą užgauti. Tik, kaip sakė ir ekologė, prieš ką nors darant valstybiniame sklype, reikėtų nepamiršti, kad jis nėra privatus, ir dėl savo veiksmų su seniūnija tartis iš anksto – gal tada nesutarimų ir nebūtų.