Naujausios
Kai tėviškę mena tik klevas laukuos
Berašant šį straipsnelį, pirma vasaros liūtis ne tik gausiai nuprausė pačiame žydėjime suvešėjusią augmeniją, bet ir trinktelėjo aštriu perkūnu. O tas pykštelėjo kažkur per laidus ir „išjungė“ internetą. Nors trumpam, bet koks nepatogumas!
Bet netrukus suėmė gėda... Tai bent manoji „netektis“, lyginant su tomis, kurias pergyveno tūkstančiai ištremtųjų.
Karo ir pokario metus man priminė tėtės pasakojimai, jo dėka suskaičiavome ir prisiminėme bent jau iš mūsų kaimo išvežtus žmones ir tai, kas nutiko su jų gyvenimais. Iš Didžiųjų Mostaičių kaimo 1948 m. trėmimų bangos metu buvo išplėštos 5-ios ūkininkų šeimos. Brolių Valentino ir Vinco Malakauskų, Povilo Grimalio, Valentino Srėbaliaus šeimos. Net karo metu žuvusio Zebeušo Vengalio vaikai – juk ūkininkaičiai, grėsmė sovietų valdžiai.
Buvę gražūs ir stiprūs ūkiai ir pastatai sunyko ar buvo specialiai nugriauti. Pasibaigus tremties terminui, kai kurios šeimos į buvusius namus nebegrįžo, o tie, kurie grįžo, jau kaip paukščiai rudenį – tik trumpam, tik iki paskutinės kelionės. Jų vaikai gimtinėje nebeprigijo. Nė vienas.
Kartais sutinku buvusių kaimo gyventojų, tremtinių, vaikų. Viena jų, Sibiro platybes pažinusi geriau nei savo tėviškę, pasakojo, kaip jos tėvai visada troško nuvažiuoti į gimtinę, pamatyti dar kartą tas vietas, kur nuvaikščioti takeliai, akimis nuglostytos pievos, kur kažkada buvo sudėta tiek daug vilčių, meilės ir darbo.
Jų namus, gražią didelę sodybą, po kelerių metų nuardė ir išvežė sukūrenti į gretimo kolūkio centrą – kiaulių jovalams virti. Liko tik prisiminimai, koks buvo gyvenimas, ir įsivaizdavimas, koks jis galėjo būti.
Be kaltės kalti, suimti ir bausti
Kita grupė žmonių, nukentėjusių taip pat kiekviename Lietuvos kaime, buvo tie, kurie vienaip ar kitaip padėjo partizanams, turėjo su jais ryšių ar paprasčiausiai vengė patekti į rusų kariuomenę.
Mano gimtinė ir čia nebuvo išimtis. Už paramą ir ryšius su partizanais buvo suimti, teisti, kalinti Pranas Grigalauskas, Antanas Šiaulys, Antanas Čiulčinskas, Stasys Pranskūnas, Jonas Gliožys, Augustas Brazdeikis, Pranas Lankutis, Benas Stropus. Vyrai, gavę po 15–25 metus kalėjimo. Trys iš jų nužudyti kalėjimuose.
Už nepaklunsumą valdžiai suimti Edvardas Dovidavičius, Vladas Memkus, kuris taip pat pražuvo kalėjime, atsitiktinai stribų buvo nušauti jaunuoliai Stasys Petrikas, Gudauskas, dingo ir eigulys Kazimieras Malakauskas.
Ne tik mano tėviškės kaimo gyventojų gretos buvo išretintos. Apie netektis kiekvieno kaimo senbuviai galėtų pasakoti istorijų istorijas. Juk visoje Lietuvoje nebuvo kaimo ar miestelio, šeimos ar giminės, kurios ši tragedija nebūtų palietusi. Darbštūs, mylėję žemę ir atidavę jai visą save, staiga, vidury nakties, – priešai. Kuriuos reikia išrauti, sunaikinti, o jei to padaryti nepavyks, bent palaužti jų dvasią. Kad tokių daugiau neliktų ir neatsirastų naujų, bent kiek į juos panašių.
Gerai, kad bėgant metams kaimuose ir rajonų centruose radosi nors kokie ženklai, žymintys, kur buvo tremties į pražūtį vietos.
Viltis bei tikėjimas stipresni ir už prievartą
Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, viename iš sostinės muziejų buvo surengta pirmoji ekspozicija apie tremtį, tremtinių buitį, jų turėtus daiktus, menančius dažnai tiesiog neįsivaizduojamo sunkumo sąlygomis gyventą gyvenimą.
Tada pirmą kartą pamačiau iš duonos rutuliukų suvertą rožančių. Ne tik suvertą, bet išsaugotą net keletą dešimtmečių. Tas rožančius ir šiandien man tebestovi akyse – juk duonos nebuvo ar buvo mažai, kiekvienas trupinėlis galėjo bent šiek tiek pasotinti. Bet tapo rožančiumi, padėjusiu išlaikyti tikėjimą ir viltį, kad ta juoda nelemtis baigsis.
Toje ekspozicijoje tada buvo visokių kitokių dalykų – kažkas parašyta ant beržo tošies, suskarę popieriniai užrašai, drapanų ar menko apavo liekanos. Bet tas rožančius buvo tikrai nepamirštamas, kaip paskutinė išsigelbėjimo iš beviltiškos situacijos galimybė, kaip priesakas, kad to, kas įvyko, mes, šiandien gyvenantys laimingą ir laisvės gyvenimą, neturime teisės pamiršti.
Kai prisiminimai pamažu blėsta
Jau kuris laikas stebiu, mano manymu, keistą dalyką: daug svarbių istorinių faktų, datų jau tarsi ir nutolo, išblėso. Gyvename patogų, nors, sakome, ir ne tokį, kokio norėtume, gyvenimą. Kažkaip daugumai mūsų nubluko ir šių įvairių datų minėjimo svarba. Na, yra kalendoriuje parašyta, kažką reikia paminėti, kažką prisiminti, bet iš esmės pabodo, nes esą kiek galima ta tema kalbėti ar rašyti.
Iš tiesų – kiek? Turbūt dar daug ir labai daug. Kol nebus prisiminti likimai tų žmonių, kurie vidury nakties, niekuo nekalti, tik apkaltinti, buvo prikelti iš miego, išmesti iš namų, gyvuliniuose vagonuose išvežti į nežinią, vargą, netektį, vyrai atskirti nuo žmonų, vaikai – nuo tėvų.
Jeigu kiekvienas save pamėgintume įsivaizduoti tremtinio vietoje, alkano, sušalusio, beteisio ir bedalio, be užmokesčio ir valgio verčiamo dirbti sunkiausius darbus, galbūt pagalvotume, kad ir kalbėti, ir rašyti dar reikia labai daug. Kad turėtų būti surašytos visos žmonių, kurie jėga ir prievarta buvo išplėšti iš Lietuvos, istorijos. Kad nė viena kančia, kurią nekaltai teko išgyventi mūsų tėvų ar protėvių šeimoms, niekada nebus pamiršta ar už ją atleista.
Jei tie žmonės būtų galėję gyventi savo įprastus gyvenimus, dirbti darbus, kuriuos norėjo ir galėjo dirbti, kokioje turtingoje ir klestinčioje šalyje šiandien gyventume, kiek inžinierių, daktarų, mokslininkų ar darbščių ūkininkų turėtume...
Visi šie žmonės – tremtiniai ir jų žuvę vaikai – galėjo prisidėti prie valstybės, prie geresnės ateities kūrimo.
Todėl nė vienas žmogus, nė viena asmeninė ar šeimos kančia Sibiro platybėse ir lageriuose negali ir neturi būti pamiršta. Nes ji yra ir visų mūsų.