Į ūkininko laukus įsisuko... gervės

Ne­gelbs­ti nė ka­liausės
„Ką da­ry­ti – ne­be­per­li­pam per gand­rus ir ger­ves...“ – te­le­fo­ne nuaidė­jo nu­si­šyp­so­ti pri­vertę Pla­te­lių se­niū­ni­jo­je, Ša­tei­kių Rūdai­čiuo­se, ūki­nin­kau­jan­čio J. Va­lan­čiaus žod­žiai. Ir pir­ma, ką iš­vy­do­me jo kvie­ti­mu nu­vykę į šį kaimą, bu­vo Va­lan­čių so­dy­bos kiemą ir na­mo stogą nu­tūpę gal 5 gand­rai. Iš­kart ta­po aiš­ku, kad vy­ro su­si­rūpi­ni­mas – ne iš pirš­to lauž­tas. Bet ne apie gand­rus tądien su­si­ti­ko­me pa­si­kalbė­ti, o apie kitą, dau­ge­lio įsi­ti­ki­ni­mu – retą ir sau­gomą, todėl į Rau­donąją knygą įtrauktą, paukštį – pilkąją gervę.
O iš tikrųjų šie spar­nuo­čiai iš minė­to­sios kny­gos bu­vo išb­rauk­ti 2019-ai­siais. Prie­žas­tis – smar­kiai išau­gu­si jų po­pu­lia­ci­ja. Ir jei mies­te gy­ve­nan­tie­ji, iš­si­ruošę į to­li­mesnę ke­lionę, vis dar aik­čio­ja iš nuo­sta­bos, to­lu­mo­je iš­vydę pil­kuo­jantį gervių būrelį, kai­me gy­ve­nan­tie­ji ste­bi­si jau kurį laiką aki­vaizd­žiai ma­to­mu šių paukš­čių pa­gausė­ji­mu. O kai ku­riems ten­ka ne tik stebė­tis, bet ir nu­kentė­ti.
Būtent taip nu­ti­ko rūdai­tiš­kiui ūki­nin­kui J. Va­lan­čiui, ku­ris vieną rytą sa­vo ku­kurūzų lauką ra­do nu­tūptą pul­ko ger­vių. Vy­rui jau iš to­lo buvo aiš­ku, kad šie paukš­čiai čia su­si­rin­ko ne kraš­to­vaizd­žiu pa­si­gėrėti, bet pa­si­mėgau­ti tik ką su­dy­gu­siais ku­kurū­zais.
„Va, ma­to­te, – iš­rau­ta, sėklytė nu­gnyb­ta. Vi­sas tas kam­pas tuš­čias jau. Ir ten nie­ko ne­be­likę. Iš­si­ri­kiuo­ja eilėm ir va­ro į prie­kį“, – tąkart pa­ma­tytą vaizdą piešė ūki­nin­kas.
Mums lan­kan­tis jo ku­kurūzų lau­ke šių nio­ko­tojų ne­bu­vo ma­ty­ti, ta­čiau jų pa­da­ry­ta ža­la bu­vo kaip ant del­no: vi­sas lau­kas – lyg laz­dom su­var­py­tas, ku­kurūzų dai­gai iš­var­ty­ti.
J. Va­lan­čius pa­sa­ko­jo vie­no mi­nis­te­ri­jos kler­ko pa­ta­ri­mu lau­ko pa­kraš­čiuo­se su­statęs ka­liau­ses, ta­čiau iš jų nau­dos – kaip iš ožio pie­no. Kur bu­vu­sios, kur ne­bu­vu­sios gervės vėl tūpia į tą pa­tį lauką ir to­liau dir­ba sa­vo juodą darbą.
Vy­ras bandė jas ir trak­to­rium bai­dy­ti, sykį net į orą šau­tu­vu iš­šovęs, bet triukš­mo pa­bai­dy­ti paukš­čiai tik ap­su­ka ke­lis ra­tus dan­gu­je ir vėl tūpia. Jei ne į tą pa­tį lauką, tai į kitą, vėlgi – to pa­ties J. Va­lan­čiaus.
Nu­lesė apie 2 hek­ta­rus
Rūdai­tiš­kis ku­kurū­zais užsė­jo 23 hek­ta­rus žemės. Sus­kai­čia­vo, kad gervės jau nu­nio­ko­jo apie du. Nuos­to­lis – apie 2 tūkst. eurų. Bet jų puo­tai dar ga­lo ne­ma­ty­ti. Mums va­žiuo­jant per J. Va­lan­čiaus val­das iš­vy­do­me dar ke­lis plo­te­lius, vi­sai švie­žiai iš­var­py­tus pil­kask­ver­nių.
Ap­maud­žiau­sia rūdai­tiš­kiui, kad nie­kas į jo bėdą rim­tai ne­žiū­ri. Vy­ras sakė skam­binęs tiek Žemės ūkio, tiek Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­joms, ta­čiau ne tik kad pa­gal­bos, bet ir de­ra­mo dėme­sio ne­su­laukęs.
„Vie­nas iš mi­nis­te­ri­jos sa­ko, at­seit, jei gervės man da­bar užk­liu­vo, tai kitą­met gal ir žmo­nių pa­si­ro­dys per daug – ir juos su­ma­ny­siu šau­dyt. Aš nie­ko ne­baigęs, gal ne­sup­ran­tu tų, ku­rie baigę, bet ar toks po­kal­bis tu­ri būt?“
Vy­ras sa­ko ga­liau­siai iš­girdęs siū­lymą sau­go­ti sa­vo lau­kus. Tik kaip tą pa­da­ry­ti – ne­gi sam­dy­si žmogų prie ku­kurūzų budė­ti? „Pats čia sėdėt ir­gi ne­tu­riu nei lai­ko, nei svei­ka­tos. Dir­bam iki iš­naktų ir vi­liamės ru­denį ma­tyt to dar­bo re­zul­tatą, o ne ati­duot kaž­kam su­lest. Va­kar grįžau 2-ą val. nak­ties, šįryt 5-ą – vėl ant kojų. Mes ne­no­rim jo­kių iš­maldų ar kom­pen­sa­cijų. Vie­nin­te­lis no­ras – kad už pa­da­rytą darbą gau­tu­me at­lygį.“
J. Va­lan­čiaus nuo­mo­ne, tik­ras ab­sur­das, kad vals­tybė sau­go tuos gy­vius, nuo ku­rių žmonės jau ne­be­ži­no kaip gin­tis. Esą bėdos su gervėm būna ne tik pa­va­sarį, bet ir ru­denį, kai šios su­si­bu­ria dar di­des­niais pul­kais – po ke­lis šim­tus vie­noj vie­toj – ir ima „kul­ti“ ja­vus.
Pak­laus­tas, ką ke­ti­na da­ry­ti su iš­les­tu lau­ku, ūki­nin­kas gar­siai svarstė gal dar spėsian­tis jį užsė­ti ko­kiu mi­ši­niu. Mat da­bar lau­kuo­se ga­no­si, o per žiemą tvar­tuo­se pa­šarų lauks be­veik 300 gal­vijų – reikės juos kaž­kaip iš­mai­tin­ti. Vi­sa laimė, kad šie­napjūtė šie­met kaip nie­kad sėkmin­ga. „Jei ne žolė ir dar ku­kurū­zus nu­lesė, būtų amen“, – ran­ka nu­mo­ja rūdai­tiš­kis.
Toks at­ve­jis – pir­ma­sis
Ūki­nin­kas dėl pa­gal­bos pir­miau­sia kreipė­si į Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės Žemės ūkio sky­rių. Šio su­da­ry­ta ko­mi­si­ja ap­si­lankė Ša­tei­kių Rūdai­čiuo­se, ap­žiūrė­jo ger­vių nu­lestą lauką, ta­čiau vil­ties, jog kom­pen­suos nuo­sto­lius, ūki­nin­kui ne­su­teikė.
Ir „Že­mai­čio“ kal­bin­ta sky­riaus vedė­ja Ai­ri­da Mont­vy­dienė sakė, kad kom­pen­sa­ci­jos nu­ma­ty­tos tik med­žio­jamų gyvūnų – vilkų bei šernų – pa­da­ry­tai ža­lai at­ly­gin­ti. O gervės yra sau­go­ti­nos, apie jų med­žioklę ne­ga­li būti nė kal­bos, tad ir ža­los at­ly­gin­ti nėra kaip.
Vedė­ja sakė apie ūki­ninkų dėl ger­vių pa­ti­ria­mus nuo­sto­lius yra girdė­ju­si tik ki­tuo­se ra­jo­nuo­se, o pas mus toks at­ve­jis – pir­mas. Esą ge­riau­siai būtų, jei pa­tys ūki­nin­kai apie tai in­for­muotų tiek Žemės ūkio, tiek Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jas. Gal ta­da būtų im­ta­si kur­ti kom­pen­sa­cinį me­cha­nizmą ir nuo šių paukš­čių nu­kentė­ju­sie­siems.
Tikė­da­ma­sis at­kreip­ti dėmesį į žmo­gaus bėdą, ir pa­ts sky­rius iš­siuntė raš­tus minė­toms mi­nis­te­ri­joms.
„Jau 5 me­tus vargs­tam“
Si­tua­ciją ge­rai ži­nan­tis sakė ir Lie­tu­vos ūki­ninkų sąjun­gos Plungės sky­riaus pir­mi­nin­kas Ma­ri­jus Kak­tys. Pa­sak jo, sąjun­ga gal jau 5-erius me­tus spaud­žia Žemės ūkio mi­nis­te­riją, kad būtų pa­tvir­tin­ta kom­pen­sa­vi­mo nu­kentė­ju­sie­siems nuo ger­vių tvar­ka, ta­čiau re­zul­ta­to vis ne­ma­ty­ti.
„Prieš dvi sa­vai­tes vėl turė­jom ga­na aštrų po­kalbį su mi­nis­te­ri­ja. Ar bus ko­kios nau­dos, neaiš­ku. Jau­čia­si, kad tas klau­si­mas la­bai stip­riai su ap­lin­ko­sau­ga su­riš­tas. Gal dėl to ne­ju­da iš vie­tos“, – spėlio­jo M. Kak­tys, pa­ts ir ūki­nin­kau­jan­tis, ir au­gi­nan­tis ku­kurū­zus. Tie­sa, nuo­sto­lių dėl ger­vių sakė kol kas ne­pa­tyręs. Gal dėl to, kad šie­met ku­kurū­zus spėjęs pa­sėti kiek anks­čiau nei rūdai­tiš­kis J. Va­lan­čius.
Bet ger­vių po­pu­lia­ci­jos didė­ji­mu nė kiek nea­be­jo­jan­tis – jų da­bar esą daug kur iš­vy­si, ko anks­čiau ne­buvo.