
Naujausios
Nepalūžti padeda likimo draugai
Ankstesniais metais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Šiaurės Rytų centro Plungės filialo nariai Baltosios lazdelės dieną minėdavo išeidami į miesto gatves ir demonstruodami žmonėms vaikščiojimo pasitelkiant baltąją lazdelę ypatumus, supažindindami su brailio raštu bei su savo kasdienybe, kurioje spalvos – itin blankios arba jų išvis nėra.
„Neregystė – be galo sunkus dalykas. Žmonėms, kurie gimsta su šia negalia, galbūt lengviau, nes jie nesupranta, ką prarado, į šį pasaulį atėję be regėjimo dovanos. O tiems, kurie gimė sveiki ir tik vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių apako, – išties sunku. Neretas panyra į depresiją. Aš pati silpstantį regėjimą išgyvenau itin sunkiai“, – mintimis prieš pristatant išties išskirtinę parodą dalijosi ilgametė draugijos narė Elvyra Rudelienė.
Anot jos, aklųjų ir silpnaregių draugijos padeda nepalūžti, nes prisijungęs prie likimo draugų supranti, kad šioje žemėje toks esi ne vienas, kad aplink – daug regėjimo negalią turinčių žmonių, kurie su tuo susitaiko ir išmoksta gyventi kitaip – matydami per lytėjimą. Kai kuriems susilpnėjus regėjimui arba išvis jo netekus pavyksta atrasti naujų veiklų ir užsiėmimų, padedančių atsikratyti niūrių minčių, nepalūžti, praturtinančių kasdienybę.
Su kūryba – diena smagesnė
Širdžiai artimą veiklą tikino suradę ir Kultūros centre savo darbų parodą surengę jos autoriai. Antai staliaus-dailidės profesiją turintis Algirdas Dobrovolskis pasakojo, kad medžio ir skaptuko ėmėsi tada, kai teko atsisakyti ūkininkavimo ir ūkį perleisti sūnui – anksčiau tam nebūtų buvę laiko.
Itin prastai šiuo metu matantis vyras prisiminė, kaip į rankas paėmęs pirmąją pliauską pradėjo ją skaptuoti. Dabar medžio drožėjo darbų kolekcijoje – ne vienas medinukas: šventųjų skulptūrėlės, raganos ir kiti drožiniai, kuriuos kuria, tobulina, taiso liesdamas. Kito būdo matyti nėra.
Tiesa, vyro akimis neretai būna jo žmona Julija, kurianti medines geldeles ir vazonėlius gėlėms. Bet ir šios regėjimas – ribotas. Nepaisant to, moteris sutuoktinio darbus apžiūri, patikrina. „Taip kartu ir „lipdome“. Kūryba – įdomus užsiėmimas. Be to, ir diena greičiau praeina“, – nūdiena dalijosi Algirdas, kurio ryškiaspalviai medinukai pagyvino parodą.
Medžio drožinius parodoje pristatė ir Adomas Šiaulys. Bene labiausiai visi žavėjosi jo drožtais mediniais šaukštais. „Kaip galima silpnaregiui taip nudailinti juos. Rodos, kad net medis kruopščiai pagal raštus parinktas“, – garsiai stebėjosi ne vienas.
Pats meistras pasakojo, jog drožinėja nuo vaikystės. „Medžio meistrystės pavyzdžiu man buvo tėvas ir senelis. Iš jų daug išmokau, o dabar ir pats ėmiausi šio amato. Anksčiau, jaunystėje mūrijau iš akmenų. Dažniausiai – krosnis, židinius. Bet nusilpus regai, šių darbų teko atsisakyti. Taip į mano gyvenimą grįžo drožyba“, – sakė A. Šiaulys, kuris ne tik su medžiu ir skaptuku draugauja, bet ir muzikuoja. Tokiu būdu vyras tikino ir darbo turįs, ir širdį nuraminąs.
Paroda – gausi kūrinių
Kultūros centro fojė įkurdintą parodą puošia ir daugiau darbų, kuriuos neturintiems galimybių paso ir dėl to į vidų užeiti negalintiems smalsuoliams apžiūrėti galima ir iš lauko. Per langą puikiai matomi ne tik ant palangės „sėdintys“ drožiniai, bet ir ant sienos pritvirtintos pagalvėlės bei maišeliai. Jų autorė – Janina Buivydaitė, kurią nuo vaikystės traukia įvairūs rankdarbiai. Ypač moteriai patinka siūti, bet nesvetimas darbščiarankei ir audimas.
Parodoje eksponuojami ir Onutės Žlibinienės austi skuduriniai takeliai. Pirmuosius metus, kuomet ėmė stipriai silpnėti regėjimas, moteris prisimena kaip itin sudėtingus. Laimei, vėliau moteris įsiliejo į LASS, kur ėmė skaityti bei įgarsinti knygas. Pasak Onutės, bendrystė, ištikus sunkumams, yra labai svarbi. O kiek visko galima nuveikti kartu.
Margaspalvius takelius kuria ir Elvyra Rudelienė, šio amato išmokusi audimo užsiėmimuose. Elvyra įsitikinusi, jog svarbiausia, kad ir kas benutiktų, neprarasti gyvenimo džiaugsmo. „Gyvenu taip, kaip širdis sako, kaip pačiai patinka. Mėgstu juokus ir išdaigas, nes taip ir sau, ir kitiems širdį nuraminu, juoką dovanoju“, – pozityvumu trykšta ilgametė LASS narė, kuri nuo vaikystės žino, ką reiškia gyventi turint silpną regėjimą.
Iš viso parodoje pristatomi bemaž 7-ių autorių kūriniai, tačiau dalyvauti parodos pristatyme dėl šiuo metu galiojančių apribojimų, susijusių su pandemija, galėjo ne visi. Nepaisant to, visi iki vieno džiaugėsi, galėdami parodyti žmonėms, kuo jie gyvena, ką geba regėjimo negalią turintys žmonės. Jų talentu džiaugėsi ir Kultūros centro tautodailės kuratorė Jolanta Miltenė, išreiškusį viltį, jog ateityje tokių parodų bus tik daugiau.