Naujausios
Palmių aliejų šveičiame kibirais
„Beveik centnerio palmių aliejaus arba po porą kibirų kiekvienam per metus mano trijų asmenų šeima tikrai nesuvartoja“, – stebėjausi ir piktinausi, analizuodama minėtus statistikos duomenis. „Gal ten, kažkur Afrikoje, turtingoje palmių, tie keli kibirai kiekvienam per metus ir susidaro, bet tik ne pas mus“, – mąsčiau tuo metu užkandžiaudama gardžiais „Biržų duonos“ šiaudeliais.
Žvilgt į šio skanėsto sudėtį – palmių aliejus. Peržiūrėjau kelių kitų namuose esančių maisto pakuočių užrašus. Beveik visuose buvo magiški žodžiai „augaliniai riebalai“. Po šiuo bendru pavadinimu gudri maisto pramonė sugeba paslėpti daug ką, dažniausiai – palmių aliejų.
Tiesa, sąžiningesni gamintojai nurodo vieno ar kito gaminio sudėtyje esant rapsų arba saulėgrąžų aliejaus, tačiau tai pasitaiko retai. Universaliųjų augalinės kilmės riebalų yra visur – duonoje ir saldainiuose, muile ir žvakėse, įvairioje kosmetikoje ir leduose, jų dedama į biodegalų sudėtį. Picos ir traškučiai, šokoladas ir įvairūs užkandžiai, margarinas, „sveikuoliški“ batonėliai, tešlos ir miltiniai gaminiai, pusgaminiai, užšaldyti patiekalai, sriubos, padažai – nė vienas jų neišvengia palmių aliejaus. Štai taip mes kiekvienas per metus ir suvartojame porą kibirų šio produkto.
Geriausias, nes pigiausias?
Ši riebalų rūšis dabar yra gausiausiai vartojama visur. Vakarų pasaulyje jos dedama į apie 50 proc. maisto ir namų apyvokos produktų, todėl laužomos ietys ir kuriamos įvairios teorijos, ar palmių aliejus yra sveikas. Jo gynėjai įrodinėja, kad šie riebalai labai gerai veikia kraujotaką, širdį, smegenis ir tinka visur bei visomis progomis. Tuo tarpu jo kritikai perspėja, kad šis aliejus, ypač kaitinamas aukštoje temperatūroje, yra vėžio sukėlėjas, gerokai kenkia širdžiai ir kraujagyslėms, inkstams, net mažina vyrų vaisingumą.
Mokslininkai, tyrinėję, kaip kaitintas palmių aliejus veikia žiurkių sveikatą, įsitikino, kad jis sumažina antioksidantų kiekį kraujyje, dėl ko pamažu kemšasi arterijos. Be to, rafinuotas palmių aliejus yra sunkiai virškinamas. Daugelio produktų gamybos technologija verčia palmių aliejų oksiduoti, o tokio aliejaus, pasak biochemikų, reikia griežtai atsisakyti – jis kelia pavojų širdžiai, kepenims, plaučiams. Jame yra toksinų, kurie neigiamai veikia bendrą žmogaus savijautą.
Bet pramonė nežiūri nei vieno, nei kito – pasičiupo šį aliejų kaip nepamainomą ir pigų produktą, kuris tinka visur ir mažiausiomis sąnaudomis atneša didžiausią pelną. Štai kodėl palmių aliejaus kasmet reikia vis daugiau.
Kitas dažnai girdimas jų argumentas – girdi, šio riebalo gavyba sukuria daug darbo vietų ir padeda prasimanyti lėšų patiems vargingiausiems neturtingų šalių gyventojams.
Kai pelno siekiama bet kokia kaina
Manoma, kad kasmet pasaulyje išgaunama apie 350 mln. tonų palmių aliejaus, bet pridėjus visus nelegalius tiekėjus šis skaičius būtų net didesnis. Pelnas iš šio aliejaus skaičiuojamas milijardais.
Vien Europos Sąjungoje (ES), statistikos duomenimis, 2018 m. sunaudoto daugiau kaip 8 mln. tonų palmių aliejaus. Jo eksportas dėl ES politikos naudoti kuo daugiau biodyzelino nuolat auga.
Palmių aliejaus pramonė klesti ir ateityje planuoja plėstis, nors dėl aplinkos apsaugos dedami apynasriai verčia taikyti labiau aplinką tausojančias technologijas. Dėl to vis daugiau stambių maisto gamintojų ieško tvaraus ūkininkavimo būdu užauginto palmių aliejaus.
Vis dėlto kol kas klesti įprastinė žemdirbystė. Ypač aktyviai ir net agresyviai šį verslą propaguoja Indija. Afrikos žemyne nuvarius vietinius gyventojus veisiamos palmių plantacijos. Pasaulio plaučiais vadinami atogrąžų miškai ir juose gyvenantys gyvūnai yra naikinami be skrupulų, o ši pramonė kasmet į atmosferą išmeta apie 309 mln. tonų anglies dvideginio.
2015 m. atliktas tyrimas parodė, kad jei vietoj palmių plantacijų augtų tropiniai miškai, šiltnamio efektą sukeliančių dujų atmosferoje būtų net 60 proc. mažiau.
Palmių rojus
Iš vieno hektaro aliejinių palmių (arba 143–145 medžių) vaisių per sezoną galima išspausti net iki 7 tonų aliejaus – žymiai daugiau nei iš tokio pat kukurūzų, sojų ar rapsų ploto.
Palmės pradeda derėti trečiais ketvirtais metais po pasodinimo, iš vieno hektaro iki medžiai sulaukia 8–10 metų galima priskinti 10–12 tonų vaisių, vėliau –
net 18–20 tonų per sezoną.
Nors ir teigiama, kad palmėms reikia mažiau trąšų, herbicidų ir pesticidų, bet tiesa yra kitokia. Šiuos medžius taip pat puola ligos ir kenkėjai, todėl apsaugai naudojamos cheminės priemonės. Tarpueilius augintojai purena ir naikina bet kokią augaliją, bent du kartus per metus tam gausiai naudodami glifosatų skiedinius. Ten, kur auga palmės, nelieka nieko kito.
Palmių medžius reikia tręšti kas tris mėnesius subalansuotomis mineralinėmis ir natūraliomis organinėmis trąšomis. Vienam medžiui rekomenduojama skirti nuo 75 iki 100 kg mėšlo arba tiek pat žaliųjų trąšų. Palmės gerai tarpsta tik tam tikroje temperatūroje ir prie tam tikros santykinės oro drėgmės, be to, joms reikia labai daug vandens: jaunoms – 200 litrų per dieną, subrendusioms – dar daugiau, todėl visos palmių plantacijos drėkinamos papildomai.
„Miško žmogus“ nebeturi ateities
Didžiausios komercinės palmių plantacijos žaliuoja Indonezijoje ir Malaizijoje, bet paskutiniu metu jos sparčiai randasi ir Vakarų Afrikoje, ir Pietų Amerikoje. Milžiniškoms tūkstančius hektarų užimančioms monokultūrų plantacijoms reikia žemės, o jos nepagaminsi daugiau nei yra.
Dėl to be leidimų, gailesčio ir minčių apie ateitį masiškai kertami atogrąžų miškai. 670 futbolo stadionų – maždaug toks natūralių miškų plotas kasdien sunaikinamas palmėms įveisti. Nukirsta mediena išvežama arba sudeginama, kas vėl didina taršą, bet blogiausia, kad nuo žemės paviršiaus šluojant miškus, negrįžtamai sunaikinamos ir įvairių gyvūnijos rūšių buveinės bei patys gyvūnai.
Dėl žmogaus užmačių pasodinti kuo daugiau palmių namų nebeturi žmogbezdžionės orangutangai, vietinių malajų vadinami „miško žmonėmis“. Mes ne tik atėmėme jų namus, bet iki šiol vagiame ir jų vaikus, nes ne vienas pasaulio turtingasis namie įsigeidžia turėti dresuotą orangutangą.
Šių žmogbezdžionių tragedija neįžengiamuose pirmapradžiuose Borneo ir Sumatros atogrąžų miškuose išgarsino lietuvių kilmės Vokietijoje gimusią Kanados mokslininkę Birutę Galdikas. Turėtume labai didžiuotis ir vertinti šią tyrinėtoją, kuri daugiau kaip 40 savo gyvenimo metų skyrė žmonijai atverti akis ir padėti suprasti, kokią nepataisomą žalą darome beatodairiškai kirsdami miškus ir naikindami gyvūnų buveines. Beje, mokslininkė visada labai atkakliai siekė savo tikslo, sakydama, kad tą užsispyrimą paveldėjo iš tėvo – žemaičio nuo Mosėdžio Antano Galdiko, o ypatingą ryšį su gamta ji jaučia kaip girias mylinti ir gerbianti baltė.
Ji ir kiti pasaulio mokslininkai įspėja apie sparčią klimato kaitą, apie problemas, kurias susikuriame mes patys, siekdami didesnio pelno, geresnio gyvenimo, vis daugiau ir neatsakingai vartodami. Kaip galėtume prisidėti kiekvienas mūsų, keisdami šią situaciją? Labai paprastai – jei rinkdamiesi pirkinius bent dalį tų, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus, padėtume atgal į lentyną.