Lydėjęs nuo lopšio iki paskutinės kelionės

Nuo se­niau­sių laikų iki mūsų dienų

At­vy­ku­sie­ji į eks­po­zi­ci­jos pri­sta­tymą pir­miau­sia kvies­ti ap­žiūrė­ti sten­dus, pri­sta­tan­čius seną­sias li­ni­nin­kystės tra­di­ci­jas. Sun­kius dar­bus au­gi­nant, ap­do­ro­jant, aud­žiant liną, su šiuo au­ga­lu su­si­ju­sius tikė­ji­mus ir pa­pro­čius gra­žiai at­spin­di ir Že­mai­čių dailės mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mi Mag­da­le­nos Bi­rutės Stankū­nienės med­žio rai­ži­niai.
O Plungės „Saulės“ gim­na­zi­jos moks­leivės, va­do­vau­ja­mos Bronės Va­lu­žienės, skam­bant liau­diš­kai mu­zi­kai pri­statė li­ni­nių dra­bu­žių ko­lek­ciją „Protė­vių žemė“.
Dar vie­na eks­po­zi­ci­jos da­lis bu­vo skir­ta ku­ni­gaikš­čiams Ogins­kiams ir jų pa­stan­goms ska­tin­ti li­ni­nin­kystę. Pa­sak D. Ei­ni­kienės, jie su­pra­to, kad rei­kia pa­gelbė­ti dir­ban­tiems žemę, todėl su­manė or­ga­ni­zuo­ti žemės ūkio pa­ro­das. Į jas kvie­čia­mi spe­cia­lis­tai pa­pa­sa­ko­da­vo vie­ti­niams, kaip tvar­ky­tis sa­vo ūkiuo­se, ska­ti­no sa­vo pro­duk­ci­jai ieš­ko­ti su­pirkėjų.
Ma­ri­ja Ogins­kienė sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se yra ap­ra­šiu­si, kad at­ga­ben­ti pa­ro­dos eks­po­na­tams iš Ma­žei­kių į Plungę, ku­rio­je ta­da dar ne­bu­vo ge­le­žin­ke­lio, reikė­da­vo net 100 ark­lių. To­kios pa­ro­dos iš vi­so bu­vo su­reng­tos 4-ios, Plungė­je – dvi: 1899 m. ir 1900-ai­siais. Apie jų svarbą liu­di­ja ir aukš­čiau­sios vald­žios at­stovų ap­si­lan­ky­mai. An­tai vie­no­je iš pa­rodų da­ly­va­vo Piot­ras Sto­ly­pi­nas, buvęs Kau­no gu­ber­ni­jos mar­šal­ka, vėliau tapęs Ru­si­jos vy­riau­sybės va­do­vu.


„Tas lai­vas taip gra­žiai išp­laukė iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro“

Nau­jas pus­la­pis li­ni­nin­kystės ir kar­tu Plungės is­to­ri­jo­je bu­vo at­vers­tas 1913 me­tais, ka­da Juo­zas Ku­čins­kis čia ati­darė ver­pyklą – pirmą to­kią Lie­tu­vo­je. Tie­sa, ke­lias iki jos buvęs ga­na il­gas. Sva­jojęs su­si­tau­py­ti pi­nigų ir im­tis kaž­ko di­de­lio, jau­nas vy­ras vy­ko už­si­dirb­ti į Lat­viją, vėliau – į Ame­riką ir Ru­siją. Ga­liau­siai 1913 m. jam pa­vy­ko ati­da­ry­ti ver­pyklą. Tik džiaug­tis te­ko neil­gai – po metų pra­si­dėjo Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras.
Plun­giš­kiai tar­pu­sa­vy­je šnabždė­jo­si, kad ver­pyk­la už­si­da­rys, ta­čiau taip ne­nu­ti­ko. Veik­la tru­putėlį pri­sto­jo, ir kai tik vo­kie­čių čia ne­be­li­ko, J. Ku­čins­kis pil­na ko­ja vėl ėmėsi veik­los. Net­ru­kus ver­pyk­los apim­tys išau­go dvi­gu­bai.
1928 m. bu­vo pa­sta­ty­ta au­dyk­la, o prie uoš­vio pri­si­jun­gus jau­nam ir verž­liam Ka­ziui Pa­be­dins­kui, 1930 m. įkur­ta ak­cinė bend­rovė – Ku­čins­kio-Pa­be­dinskų linų pluoš­to ir med­vilnės ver­pyk­la su au­dyk­la. Tuo me­tu ji bu­vo did­žiau­sia to­kios rūšies įmonė Lie­tu­vo­je.
„Šian­dien mums sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ko­kias kliū­tis K. Pa­be­dins­kas turė­jo įveik­ti, kad ši­to pa­siektų. Pa­vyzd­žiui, nu­ėjęs pra­šy­ti pa­sko­los į Lie­tu­vos ban­ko Tel­šių sky­rių fab­ri­kui plėsti, pir­miau­sia iš­gir­do klau­simą: ar tu­ri žemės? Lie­tu­vo­je te­be­vy­ra­vo ag­ra­ri­nis su­vo­ki­mas, vertę turė­jo tik žemė. Užs­tatęs bro­lių že­mes, vis­gi jis ga­vo šim­tatūks­tan­tinę pa­skolą. Ir tas lai­vas taip gra­žiai išp­laukė iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. 1940 me­tais fab­ri­kas, tuo me­tu jau turėjęs 1 200 dar­buo­tojų, su­sto­jo“, – pa­sa­ko­jo D. Ei­ni­kienė.
Fab­ri­kas bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas rusų, per­va­din­tas „Linų au­di­niais“, buvęs šei­mi­nin­kas jo taip ir ne­beat­ga­vo. K. Pa­be­dins­kas su šei­ma, ne­te­ku­sia vis­ko, pa­si­traukė į Va­ka­rus. Į Lie­tuvą grįžo tik 1991 m., ap­si­sto­jo Vil­niu­je, įsit­raukė į Atei­ti­ninkų veiklą, da­ly­va­vo Sąjūdžio judė­ji­me. Pa­sak D. Ei­ni­kienės, ta­da jis sakė sa­vo gy­ve­nimą pra­de­dan­tis iš nau­jo jau 8-ąjį kartą.
1994 m. K. Pa­be­dins­kui su­teik­tas Plungės garbės pi­lie­čio var­das.


Kie­no kaltė – Ki­ni­jos ar mūsų „ber­niukų“?

Dar vie­na eks­po­zi­ci­jos da­lis skir­ta „Linų au­di­nių“ fab­ri­kui ir jo is­to­ri­jai jau po na­cio­na­li­za­vi­mo. Pa­sak D. Ei­ni­kienės, kal­bant apie šį tarpsnį ne­ga­li­ma pa­mirš­ti ta­da vy­ra­vu­sios so­vie­tinės ideo­lo­gi­jos, ku­rią ypač siek­ta įtvir­tin­ti įvai­rio­se įmonė­se ir įstai­go­se. Ne išim­tis – ir „Linų au­di­niai“.
 „Pa­gi­ria­ma­sis žo­dis fab­ri­kui, kad čia gy­va­vo kultū­ra. Ir vie­no­je iš nuo­traukų, ma­ty­si­te, už­fik­suo­ta va­sa­ros est­ra­da Plungės par­ke, kur kas­met vyk­da­vo fab­ri­ko fes­ti­va­liai, pa­si­ro­dy­da­vo vyrų cho­ras „Li­nas“, gavęs nu­si­pel­niu­sio liau­dies ko­lek­ty­vo vardą. Veikė dra­mos būre­liai, įsteig­ti at­ski­ri Kultū­ros na­mai, sta­ty­ti vaikų lop­še­liai-dar­že­liai“, – tų metų pa­sie­ki­mus var­di­no D. Ei­ni­kienė.
Kaip ži­nia, fab­ri­ko is­to­ri­ja nu­trūko 2008-ai­siais. „Linų au­di­niams“ pa­skelb­tas bank­ro­tas. „Dėl su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių pa­sau­linė­se rin­ko­se, Ki­ni­jos įsi­ver­ži­mo į jas, mažų Eu­ro­pos Sąjun­gos kvotų li­nams“, – prie­žas­tis var­di­no mu­zie­ji­ninkė, ta­čiau į dis­ku­siją įsit­raukęs Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas pa­teikė kitą nuo­monę.
„La­bai liūd­na, kad tu­rim kalbė­ti būtuo­ju lai­ku. Ne­rei­kia kal­tin­ti Ki­ni­jos ar Eu­ro­pos Sąjun­gos. Tas bu­vo pa­da­ry­ta mūsų „ber­niukų“. Mūsų li­nai bu­vo ge­res­ni, nei sve­tur užau­gin­ti. Reikė­jo iš­lai­ky­ti tai, kaž­kaip ki­taip tą pri­va­ti­za­ciją da­ry­ti“, – dėstė jis, to­kiais sa­vo žod­žiais su­laukęs di­de­lio da­ly­va­vu­siųjų ren­gi­ny­je pri­ta­ri­mo.
Tarp jų buvo ne­ma­žai „Linų au­di­niuo­se“ dir­bu­sių plun­giš­kių, tad di­rek­to­rius ra­gi­no juos su mu­zie­ju­mi pa­si­da­lin­ti tu­rimų nuo­traukų ko­pi­jo­mis, ki­to­mis iš­sau­go­to­mis re­lik­vi­jo­mis, me­nan­čio­mis šią įmonę – nors jos jau ne­bėra, ta­čiau is­to­riją būti­na iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms.
Apie tai, ko­kia svar­bi yra is­to­rinė at­min­tis, sa­vo at­lie­ka­ma mu­zi­ka ant­ro­jo­je ren­gi­nio da­ly­je pa­tvir­ti­no ir mul­tiinst­ru­men­ta­lis­tas Sau­lius Pet­rei­kis, iš­sau­gojęs ir šių dienų skam­be­siui pri­taikęs dau­gybę is­to­ri­nių inst­ru­mentų.