
Naujausios
Žvilgsnis nukrypsta kažkur tolyn horizonto link. Ten jūra pilka ir visiškai rami, rodos, jokios bangelės. Tada supranti, kad jūros, kaip ir bet kurios kitos stichijos, galia tampa matoma, kai ji susiduria su kokia nors kliūtimi. Vienišas laivas neišvengs baisaus supimo, o laivelis gali ir pradingti jūros nasruose.
Žmonės, esantys krante, jūros šėlsmą jaučia stebėdami bangų mūšą į krantą, kopas, klausydami jos riaumojimo naktį. Taip ir su tautose slypinčia energija: ji atsipalaiduoja tada, kai tauta pajunta kliūtį. Tam pakanka prisiminti Sausio13-ąją arba visiškai nesenus įvykius Kazachstane.
Stebėjau ir pajūrio ruožą. Žmonės apsigaubę nuo vėjo gaudo jūros jėgą, žavisi jos galybe. Ir parke daug žmonių. Dauguma sportuoja vaikščiodami su lazdomis. Piktavalis sakytų: labai jau neturtingi žmonės Lietuvoje – lazdas nusipirko, o slidėms nepakako...
Sutemus apėmė keistas jausmas, kai daugybėje pastatų neužsižiebė langai. Atrodo, pastatai dideli, gražūs, bet gyvybės juose mažai. Ne sezonas. Na, o kiek vaikų Lietuvoje nėra buvę prie jūros, nėra statę smėlio pilių. Ne tik blogų tėvų – dažnai ir materialinės sąlygos to neleidžia.
Prisiminiau: toks kolūkio pirmininkas už gerą darbą leido kolūkiečiams važiuoti sunkvežimiu iš Telšių į Palangą. Kelionė ilga, bet visi laimingi. Pliaže išskleidė lovų uždangalus, vaišėmis nuklojo, patys susėdo. Mes, keli vaikai, maudėmės ir gaudėmės, o pavargę prie suaugusių priartėdavome. Šie mus kriaušių limonadu, lyg tai „Kriušonu“ vadinamu, vaišino, o pirmininkas dar ir irisų davė. Vėliau vyrai su šeimyniniais, o moterys – su atraitotomis kelnėmis jūron pasileido, taškėsi, krykštavo kaip ir mes, vaikai. Niekad to nepamiršiu. Kaip ir grįžimo atgal jau sutemus su lietuviškomis dainomis ir anekdotais.
Galingas tas jūros poveikis: laivus skandina, krantus ardo ir mus atsiminimų bangomis užlieja.