Nebesukime pykčio turbinų

Kry­žia­žod­žiai su pa­sais

Prieš Nau­juo­sius „Že­mai­tis“ rašė apie nuo ko­ro­na­vi­ru­so ne­skie­py­to tve­riš­kio pa­tirtį li­go­ninė­je, kur pa­si­jutęs tar­si šuns vie­to­je. Ne­ma­lo­nių nuo­ty­kių nu­tin­ka ir pa­si­skie­pi­ju­siems, ga­li­my­bių pa­są tu­rin­tiems žmo­ge­liams.
Kartą iš­si­ruo­šu­si į ra­jo­no centrą, sa­kau, api­pirk­siu ne tik na­miš­kius, bet ir gy­vu­liu­kus. Ana viš­tos, žie­mos užs­peis­tos į tvartą, ėmė dėti minkšt­kiau­šius, ir joms la­bai pra­verstų mal­tos kriauk­lelės. Ver­še­liams pri­tiktų mai­še­lis pa­pildų, karvėms – drus­kos ir ki­to­kių lai­žalų. Kur taip ge­rai ap­si­pirk­si, jei ne ūki­ninkų nu­min­to­je „Ly­tag­ro­je“.
Be ga­li­my­bių pa­so čia nė no­sies ne­įki­ši. Rei­kia – tu­riu, už kitų ir sa­vo laisvę petį at­ki­šau jau tris kar­tus. Tik ma­no ga­li­my­bių pa­so bud­rios sar­gy­binės skai­ty­tu­vas nie­kaip ne­no­ri nu­skai­ty­ti nei pirmą, nei ant­rą kartą, tad nuo ga­li­mo pirkė­jo ji kūnu sto­ja gin­ti par­duo­tuvės įėjimą. Juk pirkė­jas – pa­žeidė­jas, su ga­li­mai ne­ga­lio­jan­čiu ga­li­my­bių pa­su, ku­ris iš tiesų yra ga­lio­jan­tis, tik skai­tyt­vu­vas – ne­įga­lus.
Par­duo­tuvės du­ris užvė­riau iš lau­ko pusės. Paukš­čiai ir gy­vu­liai ne­ži­no ir ne­sup­ran­ta mūsų kry­žia­žod­žių su ga­li­my­bių pa­sais, jie pa­pras­čiau­siai no­ri les­ti ir ėsti. Kar­vei nerū­pi ka­ran­ti­nai, ri­bo­ji­mai, drau­di­mai ar šei­mi­nin­ko gal­vos skaus­mas. O gal ne­no­ras tądien ei­ti į tvartą. Ta­čiau jei ūki­nin­kas į tvartą neis, visų val­gy­tojų, ta­me tar­pe ir tai­syk­lių kūrėjų bei tik­rin­tojų, sta­lai ga­li ge­ro­kai ap­tuštė­ti. Et, su­pai­sy­si, ar su­pran­ta kas nors tai.


Su­ka­si pyk­čio malū­nai

Vis didė­jan­tis ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ro­do, kad mes tik­rai ne­be­sup­ran­ta­me vie­ni kitų, ne­be­pa­si­ti­ki­me, ne­be­ger­bia­me ir ne­be­gir­di­me. Pan­de­mi­ja lyg kir­viu trink­telė­ju­si pa­da­li­jo pu­siau: vie­no­je pusė­je skie­py­ti, ki­to­je – be­skie­piai. Vie­ni su­si­pratę, klau­so­si ir gir­di, ki­ti – ir ne­girdėję ži­no ge­riau.
Ir vie­ni, ir ki­ti jau­čia­si teisūs, bet ne­sup­ras­ti. Nes­kie­py­tie­ji sa­ko, kad anie kvai­liai ir vald­žios melų „pri­pum­puo­ti“ bai­liai, o prie­š skie­py­tis siū­lan­čią vald­žią pro­tes­tuo­ja mi­tin­gais ir sie­kia ją vers­ti ša­lin. Skie­py­tie­ji pa­si­rai­čio­ja dieną kitą nuo ne­re­tai pa­si­tai­kan­čio ša­lu­ti­nio skiepų po­vei­kio ir ty­liai gy­ve­na to­liau, lauk­da­mi, ka­da pa­ga­liau pan­de­mi­ja baig­sis.
To lau­kia­me vi­si, kiek įma­ny­da­mi – at­bu­lo­mis. Su ant smakrų nu­smu­ku­sio­mis, n-kartų dėvi­mo­mis kaukė­mis, laks­ty­da­mi po kon­certų sa­les, ke­liau­da­mi ir pra­mo­gau­da­mi lyg to pa­vo­jaus ir ne­būtų, gir­di, vis­tiek vi­si turės per­si­rgti.
Dar ne­ra­miau, kai ne­ma­ža da­lis be­skie­pių vis la­biau ra­di­kalė­ja, ima­si prie­var­tos, net ginklų, pro­tes­tuo­se nau­do­ja ho­lo­kaustą me­nan­čius sim­bo­lius, kas yra tik­rai bai­sus įžei­di­mas vi­siems nu­žu­dy­tiems ir nuo ho­lo­kaus­to nu­kentė­ju­siems žmonėms. Vie­nas po ki­to įvai­rio­se ša­ly­se ri­ta­si an­tis­kie­pi­ninkų pro­testų mi­tin­gai. Ne­se­niai to­kio judė­ji­mo Vo­kie­ti­jo­je da­ly­viai pa­gra­si­no nu­žu­dy­ti svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nistrą pro­f. Karl Lau­ter­bach vien už pa­kar­to­tinį ra­gi­nimą skei­py­tis.
Vie­na už­sie­niuo­se gy­ve­nan­ti tau­tietė, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­ti tos ša­lies an­tis­kie­pi­ninkų judė­ji­me, ir džiū­gau­jan­ti, kad iki šiol jos šei­ma iš­vengė skiepų, nau­ja­me­ti­nia­me laiš­ke pri­dėjo man ir tokį pa­ly­gi­nimą: „...sun­ku su­pras­ti, kad kiau­liu­kai pas bo­butę kai­me bu­vo sąmo­nin­ges­ni ir lais­ves­ni.“


Dres­de­ne – ko­ro­nos aukų pa­ger­bi­mas

Praė­jusį šeš­ta­dienį tūkstan­čiai Dres­de­no ­gy­ven­tojų su­rengė tai­kią ak­ciją, skirtą maž­daug pu­sant­ro tūkstan­čio mies­to gy­ven­tojų, mi­ru­sių šia­me mies­te nuo pan­de­mi­jos pra­džios, at­mi­ni­mui. Prie cent­rinės liu­te­ronų baž­ny­čios, griež­tai lai­kan­tis sau­gu­mo tai­syk­lių, tūkstan­čiai žmo­nių ri­kia­vo­si pa­tek­ti į šven­to­rių ir už­deg­ti at­mi­ni­mo žva­ke­les sa­vo ar­ti­mie­siems, kai­my­nams ir ki­tiems šios li­gos pa­si­glemž­tiems at­min­ti.
Šia tai­kia ak­ci­ja taip pat siek­ta pa­ro­dy­ti, kad yra ir ki­tas, ne tik konf­ron­ta­ci­jos ke­lias, kad dėl ne­no­ro skie­py­tis ne­būti­na dau­žy­ti par­duo­tu­vių vit­ri­nas, au­to­mo­bi­lius, ata­kuo­ti po­li­ci­nin­kus.


Su­sir­gi­mo džiaugs­mas

Anks­čiau pa­saulį pa­ži­no­me ne iš in­ter­ne­to vers­mių, bet iš il­gos knygų se­ri­jos „Pa­ži­ni­mo džiaugs­mas“. Da­bar skai­to­me ma­žiau knygų, lai­kai kei­čia­si, bet to­kių po­ky­čių, kad žmonės norėtų už­sikrės­ti li­ga ar su­si­rgti, dar ne­te­ko pa­tir­ti. Da­bar tie lai­kai at­ėjo.
Ne vie­no mūsų ap­lin­ko­je yra žmo­nių, ku­rie džiau­gia­si su­si­rgę pa­tys ar už su­ne­ga­la­vusį šei­mos narį. Po to se­ka il­gas ir op­ti­mis­tiš­kas paaiš­ki­ni­mas, ko­kią naudą or­ga­niz­mui su­teikė natū­ra­liai įgy­tas imu­ni­te­tas. Ne­sis­kie­piję ar­ba užd­raudę skie­py­ti vai­kus  džiau­gia­si juos iš­sau­goję nuo blo­gio.
Ne kartą klau­sy­da­ma­si to­kių op­ti­mis­ti­nių is­to­rijų gal­vo­da­vau, ko ge­riau pa­linkė­ti to­kiam žmo­gui – gal atei­nan­čiais me­tais ne­pas­veik­ti ar dar kartą už­sikrės­ti CO­VID-19? O vie­to­je gim­ta­die­nio „il­giau­sių metų“ gal su­dai­nuo­ti „ko­ro­nos metų“?
Klau­si­mas, skie­py­tis ar ne, jau ne tik ga­li­mybė ne­bi­jo­ti, ne­būti sa­vo­tiš­ku žmo­gu­mi fut­lia­re ir ne­vers­ti kitų jaus­tis taip pat. Ši di­le­ma ne tik jau­kia žmo­nių gy­ve­ni­mus, bet ir kai­nuo­ja ar­timųjų ar slau­gomų, pri­žiū­rimų žmo­nių gy­vy­bes, skal­do ry­šius, ku­ria įtampą tarp gi­mi­nių, ar­timųjų. Kaip reikės su­lip­dy­ti šį su­ski­lusį vi­suo­menės pa­si­tikė­ji­mo vie­ni ki­tais puodą, kaip at­vėsin­ti pyk­čio ban­gas, ka­žin, ar šian­dien ži­notų ir pa­ts Zig­mun­das Froi­das.
Ne­be­su­ki­me to pyk­čio tur­binų, ge­riau blogį pamė­gin­ki­me įveik­ti ge­ru­mu, ati­du­mu, pa­gar­ba vie­ni ki­tiems. Ir mūsų die­nos pra­šviesės.