Motinos žudikas nebus teisiamas

Ne­bus tei­sia­mas

Kad di­de­lio at­gar­sio su­lau­ku­si by­la per­duo­ta uos­ta­mies­čio teis­mui, ta­čiau mo­ti­nai gy­vybę at­ėmęs jau­nas vy­ras ne­bus tei­sia­mas, „Že­maitį“ in­for­ma­vo Lie­tu­vos ge­ne­ra­linės pro­ku­ratū­ros Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­listė Vik­to­ri­ja Raš­tu­tytė.
Jos tei­gi­mu, Klaipė­dos apy­gar­dos pro­ku­ratū­ra iki­teis­mi­nio ty­ri­mo med­žiagą dėl pra­ėju­sių metų bir­že­lio 14-ąją Plungė­je įvyk­dy­to mo­ters nu­žu­dy­mo Klaipė­dos apy­gar­dos teis­mui per­davė pra­ėju­sių metų pa­bai­go­je. Iki­teis­mi­nio ty­ri­mo duo­me­ni­mis, įta­ri­mai dėl nu­žu­dy­mo pa­reikš­ti jos sūnui.
„Klaipė­dos apy­gar­dos pro­ku­ratū­ros Pir­mo­jo baud­žia­mo­jo per­se­kio­ji­mo sky­riaus pro­ku­ro­ras Ju­ri­jus Pe­tu­cho­vas, įver­tinęs visą iki­teis­mi­nio ty­ri­mo med­žiagą, gau­tas spe­cia­listų iš­va­das, pra­ėju­sių metų gruodį pri­ėmė nu­ta­rimą per­duo­ti bylą teis­mui dėl pri­ver­čiamųjų me­di­ci­nos prie­mo­nių tai­ky­mo. Tokį nu­ta­rimą pro­ku­ro­ras prii­ma ta­da, kai iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu spe­cia­lis­tai nu­sta­to, kad yra pa­grin­das as­me­niui tai­ky­ti pri­ver­čiamą­sias me­di­ci­nos po­vei­kio prie­mo­nes ir ty­ri­mas ne­ga­li būti baig­tas su­ra­šant kal­ti­namąjį aktą. To­kia by­la su pro­ku­ro­ro nu­ta­ri­mu per­duo­da­ma teis­mui ir tik teis­mas ga­li tai­ky­ti as­me­niui pri­ver­čiamą­sias me­di­ci­nos prie­mo­nes“, – at­sa­ky­da­ma į pa­teiktą užk­lausą dėl šios by­los rašė V. Raš­tu­tytė.
Nu­si­kal­timą įvykdęs nu­žu­dy­to­sios sūnus ne­bus tei­sia­mas, nes jam nu­sta­ty­tas lėti­nis psi­chi­kos su­tri­ki­mas, dėl ku­rio jis ne­galė­jo su­vok­ti vei­kos pa­vo­jin­gu­mo ir val­dy­ti sa­vo veiksmų. Tad teis­mui per­duo­to­je by­lo­je pro­ku­ro­ras pra­šo plun­giš­kiui tai­ky­ti pri­ver­čiamą­sias me­di­ci­nos prie­mo­nes.
Šiuo me­tu įta­ria­ma­sis Klaipė­dos apy­linkės teis­mo nu­tar­ti­mi per­kel­tas į Ro­kiš­kio psi­chiat­ri­jos li­go­ninę. Čia jis bus, kol teis­mas nu­spręs dėl pri­ver­čiamųjų me­di­ci­nos prie­mo­nių jam sky­ri­mo.


Laikė keis­tuo­liu

Aki­vaiz­du, kad dėl šios prie­žas­ties ga­li taip ir ne­paaiškė­ti, kas lėmė tokį žiaurų plun­giš­kio el­gesį bei ko­kias pro­ble­mas ap­skri­tai slėpė nu­žu­dy­to­sios namų, ku­riuo­se gy­ve­no ir jos sūnus, sie­nos. Nors po ne­laimės šią šeimą pa­ži­noję plun­giš­kiai kalbė­jo, kad į ka­pus mo­tiną pa­siuntęs jau­nas vy­ras vi­sa­da at­rodė keis­tas – esą ma­žai su kuo bend­ra­vo, laiką leis­da­vo vie­nas, bu­vo už­da­ro būdo. 
Tie­sa, 59 metų plun­giškė galė­jo tap­ti ne vie­nin­te­le keis­tuo­liu lai­ky­to vy­ro au­ka, mat kal­ba­ma, kad jis bu­vo su­daręs as­menų, ku­riuos ruo­šia­si nu­žu­dy­ti, sąrašą. To­kie raš­tu išdės­ty­ti pla­nai ne­va ras­ti iš­kart po šios tra­ge­di­jos.
Pa­reigū­nams, at­vy­ku­siems į nu­žu­dy­tos mo­ters na­mus, plun­giš­kis di­de­lių sun­kumų ne­sukėlė – nors bu­vo ag­re­sy­vo­kai nu­si­teikęs, su­lai­kant jį im­tis kaž­ko­kių spe­cia­liųjų prie­mo­nių ne­pri­reikė. Apie šį as­menį pa­reigū­nai ne­turė­jo ir iš anks­čiau in­for­ma­ci­jos. Apsk­ri­tai ši šei­ma iki to įvy­kio ne­bu­vo pa­puo­lu­si į po­li­ci­jos aki­ratį.


Nu­žu­dy­to­sios pa­si­ge­do draugė

Nors šį kraupų nu­si­kal­timą gau­bia daug pa­slap­čių, iš­kart po jo „Že­mai­čiui“ šio įvy­kio ap­lin­ky­bių at­skleidė nu­žu­dy­to­sios bi­čiulė, ku­ri ne­laimės dieną ne sykį lankė­si ve­lionės na­muo­se. Plun­giškė žur­na­lis­tams ta­da pa­sa­ko­jo prie na­mo ma­čiu­si baltą au­deklą, į kurį bu­vo kaž­kas su­vy­nio­ta. Iš pra­džių mo­te­ris svarstė, kad ten – ki­li­mas, bet, kaip vėliau paaiškė­jo, ten bu­vo ne kas ki­ta, o jos nu­žu­dy­tos draugės kūnas.
Tą dieną su bi­čiu­le mo­te­ris bandė su­si­tik­ti ne šiaip – norė­jo pa­svei­kin­ti ją su gim­ta­die­niu, ku­ris bu­vo ne­se­niai pra­ėjęs. Tad iš pra­džių ap­si­lankė jos dar­bo­vietė­je, o ten jos ne­ra­du­si nu­tarė nuei­ti tei­siai pas ją į na­mus.
„Įei­da­ma prie var­te­lių, du ar trys met­rai nuo jų, pa­ma­čiau baltą dro­bulę. At­rodė, tar­si žmo­gus būtų įvy­nio­tas“, – ta­da ji pa­sa­ko­jo apie iš­kart nu­smel­ku­sią ne­gerą nuo­jautą.
Praė­ju­si var­te­lius pa­skam­bi­no į draugės du­ris, bet jų nie­kas nea­ti­darė. Ne­pa­vy­ko ir te­le­fo­nu pri­si­skam­bin­ti. Grįžu­si į darbą plun­giškė apie pa­ma­tytą vaizdą ir sle­gian­čią blogą nuo­jautą pa­pa­sa­ko­jo ko­legėms. Bet jos nie­ko blo­go ta­me ne­matė ir pa­tarė vy­ti blo­gas min­tis į šalį.
Ku­riam lai­kui nu­ri­mu­si vėliau mo­te­ris vėl ėmė ne­ri­mau­ti dėl bi­čiulės, todėl grįžo prie jos namų, tik šįkart anks­čiau prie var­te­lių iš­vys­to au­dek­lo ri­ti­nio čia ne­be­bu­vo. Ta­čiau į na­mus vėl nie­kas ne­įsi­lei­do. Kur din­go draugė, ku­rios pa­si­ges­ta ir dar­be, plun­giškė klausė ir nu­žu­dy­to­sios se­sers, ta­čiau ši nie­ko ne­ži­no­jo.
Ga­liau­siai kan­ki­nan­čiu ne­ri­mu mo­te­ris pa­si­da­li­no ir su ki­tais draugės šei­mos na­riais. At­va­žia­vo din­gu­sio­sios duk­ra, iš dar­bo grįžo vy­ras, bet ir jie mo­ters nie­kur ne­ra­do, tad nu­tarė kreip­tis į po­li­ciją.
„Že­mai­čiui“ draugės pa­si­ge­du­si mo­te­ris tuo­met sakė, kad din­gu­sio­sios se­suo tardė ir sūnėną, kur jo ma­ma, ta­čiau šis į jo­kias kal­bas ne­si­lei­do.
Vėliau mo­te­ris draugės ar­ti­mie­siems pa­pa­sa­ko­jo apie ma­tytą re­ginį prie vartų ir įta­ri­mus, ku­rie, pa­reigū­nams pra­dėjus paieš­kas, pa­si­tvir­ti­no. Din­gu­si plun­giškė ras­ta už na­mo ūki­nio pa­sta­to, prie elekt­ros sky­dinės, su­vy­nio­ta į baltą au­deklą – tą pa­tį, kurį su žur­na­lis­tais bend­ra­vu­si mo­te­ris matė prie vartų.