
Naujausios
„Gyvai“ neposėdžiavo dvejus metus
Paskutinį kartą „gyvai“ Plungės rajono savivaldybės tarybos nariai posėdžiavo 2020-ųjų vasario pabaigoje, o jau balandžio mėnesį iš pradžių į komitetų, po to ir į Tarybos posėdį jungėsi nuotoliniu būdu.
Šitaip posėdžiaujama iki pat šiol. Išimčių nebuvo daroma nei pirmąją pandeminių metų vasarą (išskyrus vienintelį Tarybos posėdį tų pačių 2020-ųjų liepą), sergamumui kritus iki minimalaus, nei antrąją. Nors kai kurių savivaldybių Tarybos, pabandžiusios posėdžiauti nuotoliniu būdu, neilgtrukus grįžo į posėdžių sales ir iki šiol posėdžius rengia senuoju įprastu būdu, žinoma, laikantis atstumo tarp posėdžiaujančiųjų ir kitų saugumo reikalavimų.
Tarybai vadovaujantis meras Audrius Klišonis ne kartą buvo klaustas vietos politikų, ar Plungė nepaseks šių savivaldybių pavyzdžiu, tačiau A. Klišonio pozicija šiuo klausimu visad buvo bekompromisė – kam rizikuoti, kai yra galimybė saugiai posėdžiauti per nuotolį.
Kai lyja pinigais
Žinant šias aplinkybes į akis krito Centrinėje viešųjų pirkimų sistemoje Savivaldybės administracijos paskelbta sutartis, pasirašyta jos direktoriaus Mindaugo Kauno gruodžio 21 dieną, kuria sutarta iš UAB „Audiotonas“ už 35,9 tūkst. eurų pirkti Tarybos ir komitetų posėdžių salių balsavimo bei diskusijų sistemą kartu su jos montavimo paslauga.
Įdomu tai, kad su šia įmone mūsiškė Savivaldybė bendrauja jau daug metų, iš jos ne kartą pirko senosios, iki šiol didžiojoje posėdžių salėje esančios transliavimo įrangos garantinio aptarnavimo paslaugą, už ją kas mėnesį mokėdama po 230 eurų.
Turint omeny, kad iki pandemijos Tarybų posėdžiai šioje salėje vykdavo tik kartą per mėnesį, nė kiek neperdėsime jų 2–4 valandų trukmės vaizdo įrašus, skelbtus Savivaldybės svetainėje, pavadindami aukso vertės.
Paskutinįkart tokia garantinio aptarnavimo sutartis su „Audiotonu“ pasirašyta 2020-ųjų rugpjūtį, pandemijai įsisiubavus ir Tarybos nariams jau kone pusmetį posėdžiaujant iš namų. Sunku suprasti, kas ir kodėl matė būtinybę mokėti už nenaudojamos įrangos garantinį aptarnavimą, tačiau šitai buvo padaryta ir mokama iki pat šiol – šioji sutartis baigs galioti tik šių metų rugpjūčio viduryje.
Nesunku numanyti, kad per tą laiką „Audiotono“ vyrukams neteko nė karto atvykti į Plungę šalinti įrangos gedimų, tačiau 5,5 tūkstantuko įmonė į kišenę bus įsidėjusi. Priminsime, kad per šios sutarties galiojimo laikotarpį minėtoje salėje nevyko nė vienas Tarybos posėdis.
Vykdo Tarybos pavedimą?
Turbūt nereikia stebėtis, kad, sumaniausi atnaujinti jau dvejus metus nenaudojamą įrangą, Savivaldybė vėlgi kreipėsi į tą patį „Audiotoną“. „Žemaitis“ administracijos direktoriaus M. Kauno teiravosi, kodėl suskubta pirkti naują įrangą būtent dabar – galbūt sugedo senoji, o Taryba jau ruošiasi grįžti prie „gyvų“ posėdžių?
M. Kaunas nepatvirtino nei vieno, nei kito mūsų spėjimo. Pasak jo, senoji įranga buvo įdiegta 2011–2012 m. ir savo jau atitarnavo. Esą jau norisi naujesnės, modernesnės įrangos, kuri leistų posėdžius iš salės transliuoti tiesiogiai, o tokios galimybės naudojantis senąja įranga, pasak M. Kauno, nebuvo – posėdžių įrašai į Savivaldybės svetainę būdavo keliami tik posėdžiams pasibaigus.
Naujoji įranga esą tuo ir bus pranašesnė už senąją – leis gyventojams posėdžius stebėti realiu laiku, žinoma, kai jie vėl bus rengiami Savivaldybės posėdžių salėje.
O ar ruošiamasi grįžti prie „gyvų“ posėdžių, M. Kaunas pasakyti negalėjo. Esą pati Taryba išsakė pageidavimą, jog įranga būtų atnaujinta, tad administracija tik vykdanti jos pavedimą.
(Ne)galės rengti mišrius posėdžius
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog M. Kaunas klydo, kalbėdamas apie neva neegzistavusią galimybę posėdžius iš salės transliuoti tiesiogiai – iki pandemijos ten vykusius Tarybos posėdžius Savivaldybės svetainėje visada buvo galima matyti ir realiuoju laiku, įsijungus tiesioginę transliaciją.
Suabejojome ir M. Kauno išsakytu argumentu, kad naujos įrangos pageidavo patys Tarybos nariai. „Žemaitis“ nepraleidžia nė vieno Tarybos posėdžio, tačiau nepavyko prisiminti, jog apie tai kuriame buvo kalbėta. Savivaldybės atstovei spaudai patikslinus, kad šis klausimas iškeltas rugsėjo 29 dienos Tarybos posėdyje, suskubome dar sykį peržiūrėti jo įrašą.
Posėdžio pabaigoje Tarybos narys Audrius Misiūnas išties pasiteiravo, ar nebūtų galimybės rengti posėdžius mišriu būdu – galintiems atvykti posėdžiaujant iš Savivaldybės salės, negalintiems – iš namų ar darbovietės. Pereiti prie to ragino ir kitas Tarybos narys Jonas Mockūnas, aiškinęs, kad techniškai rengti tokius posėdžius nėra sudėtinga.
Išklausęs šių pasisakymų meras A. Klišonis tąkart atsakė pasiaiškinsiantis su Informacinių technologijų skyriaus specialistais, ar yra galimybė rengti mišrius posėdžius, ir informuosiantis Tarybos narius per kitą posėdį, tačiau nei kitą, nei dar kitą mėnesį prie šios temos nebebuvo grįžta.
O „Žemaičio“ šią savaitę kalbintas M. Kaunas paaiškino, kad ir naujai perkama įranga nebus tinkama rengti mišrius posėdžius. Tad „Žemaičiui“ taip ir nepavyko išsiaiškinti, ką Savivaldybė perka už tuos 35,9 tūkst. eurų ir kodėl šis pirkinys buvo reikalingas.

Nesuprantantis kai kurių Savivaldybės viešųjų pirkimų motyvų „Žemaičiui“ sakė ir Tarybos narys, liberalas Algirdas Pečiulis. Ir apie neva pačios Tarybos išakytą norą, jog būtų atnaujinta posėdžių salių įranga, jis sakė nieko negirdėjęs, nors Tarybos posėdžių nepraleidžiantis. Pateikiame jo komentarą šia tema.
„Taryba iš tikro daug ko nežino arba sužino jau tik faktą, pamačiusi daromus biudžeto pakeitimus. Nesužinome arba tik atsitiktinai vėliau išgirstame, kad nemaža dalis įstaigų prašymų lieka nepatenkinti, motyvuojant, jog trūksta lėšų. Antai pagaliau buvo numatyta lėšų ventiliacijai Senamiesčio ir „Ryto“ mokyklų sporto salėse įrengti, bet metų pabaigoje tos lėšos nukreiptos kažkam kitam, paaiškinta, kad numatytos sumos neužteks būtiniems darbams atlikti. Kitas pavyzdys – „Cyrulio“ sporto aikštelė, daug metų prašoma lėšų jai atnaujinti, bet atsakymas tas pats – nėra iš ko. Pasikalbu ir su kitais vaikų dienos centrais, Šateikiuose veikiantis toks centras kartais pritrūksta lėšų vaikų maitinimui ir šildymui. Teikia prašymus Savivaldybei, tačiau čia jie lieka neišgirsti arba neįsigilinama, perskaitoma ir padedama į stalčių.
Antai Savivaldybės vadovai metų pabaigoje gyrėsi Žlibinų seniūnijai nupirktu traktoriumi. Pirko reikia nereikia, versdamiesi per galvą, neskaičiuodami, kad jis bus išnaudojamas gal tik 30 procentų.
Dažnai ant įstaigų durų matome užrašus – PREKYBININKAI NEPAGEIDAUJAMI. Gal ir Savivaldybei tokio užrašo reikėtų, nes dabar susidaro įspūdis, kad užėjo koks vadybininkas, gražiai pakalbėjo, pareklamavo, o Savivaldybės vadovai ar perkančioji organizacija nesugebėjo atsisakyti.
Taip ir turim, ką turim. Tiek pernai, tiek šiemet intensyviai keistos lopšelių-darželių tvoros, buldozeriu griaunant senąsias, net išrausiant vaikų žaidimų aikšteles nuo gatvės dulkių ir išmetamųjų dujų, vėjo ir saulės saugojusias gyvatvores. Kam to reikėjo? Ar dėl tų naujųjų metalinių tvorų kaip nors pagerės sąlygos vaikams tuose darželiuose? Vargiai, juolab kad kai kur apsilankę dar matome aptrupėjusias grupių sienas ar atsilupusias grindis, kažin kada remontuotus tualetus. Mokyklose tebenaudojamos gūdų sovietmetį menančios tupyklos. Tik Savivaldybės vadovai, matyt, jų nemato, neužeina, nepasidomi, kaip yra. O įstaigoms tiesiog pabosta rašyti tuos raštus ir prašyti lėšų.“